Pirmas Puslapis

 Įžanginė Informacija
 Ego
 Kursai
 Ištraukos Iš Raštų
 Paskaitos
 Alchemija
 Meilės Erdvė
 Kiti Straipsniai
 Knygos
 Mantros
 Audio Paskaitos
 Gnostiškas Menas
 Naujienos
 Nuorodos
 Forumas


Vaizduotė, Įkvėpimas ir Intuicija

 

Klausimai iš praeitos lekcijos:

Klausimas: Bandant įsivaizduoti obuolį ir išlaikyti jo vaizdinį... nutinka taip, jog man vis šmėkščioja jo vaizdas.

Atsakymas: Jums pavyksta, jūs tai darote. Tiesiog ir toliau tęskite vis sugrįždami ir atkurdami Padmasambhavos tankavaizdinį erdvėje. Štai kodėl medituotojai naudoja tankas (tibetiečių paveikslus; žiūrėkite pavyzdį kairėje). Visi tie fantastiškai sudėtingi vaizdai buvo nupiešti todėl, kad padėtų medituotojui išvystyti vizualizaciją. Tuo nebuvo siekiama Dievui suteikti formą. Taigi pradedantieji vienuoliai išmoksta Medituoti vizualizuodami ką nors paprasto, kaip kad obuolį arba uolą, arba tiesiog paprastą Budos atvaizdą. Ir taip jie pradeda nuo vienos kūno dalies, akių, burnos arba rankos ir dirba tai įsivaizduodami. Palaipsniui, truputis po trupučio, jie prideda detalių. Ir atvirkščias tam dalykas galioja visiems didiesiems menininkams. Jie pradeda studijuoti vaizdinį savo vaizduotėje ir perteikia jį į fizinį pasaulį. Tokiu būdu perteikiamas nuostabus menas ir iš tikrųjų didinga muzika.

Visiems medituotojams pradžia yra tokia pati. Mes turime išmokti, kaip reikia įsivaizduoti, tai atliekant tobulai susikoncentravus. Visa kita išplauks remiantis šiuo pagrindu. Taigi jūs turite atkakliai tą daryti. Jeigu mes dirbame tinkamu būdu ir tinkamom priemonėm, palaipsniui mumyse išsivysto šis gebėjimas. Tą turi atlikti Sąmonė ir viskas tiesiog remiasi į kantrybę.


Klausimas: Kitas mano pastebėtas dalykas yra tas, kad aš galėjau įsivaizduoti obuolio koncepciją, tačiau taip juk nereikėtų daryti.

Atsakymas: Jūs visiškai teisus. Koncepcija yra tiesiog proto dalis, o vaizdinys yra kas kita. Koncepcija yra idėja. Jūs galite turėti idėją apie obuolį, t. y. mintį – „obuolys“. Tačiau vaizdinys, atvaizdas yra visai kas kita. Tai būtų tas pat, jeigu turėtumėte daug idėjų apie tai, kaip viskas yra Italijoje. Bet kai jūs ten pabuvojate ir ją pamatote, patyrimas išsklaido visas idėjas. Jis visiškai jas peržengia. Lygiai tas pats yra ir su meditacija. Kai jūs ką nors tiesiogiai suvokiate, tada jums nereikia minčių. Mintys tampa nereikšmingos.


Klausimas: Aš asmeniškai turėjau sunkumų, bandydamas įsivaizduoti Dieviškąją Motiną. Mano širdis nori ją matyti tam tikru būdu. Aš galiu sukurti vaizdinį, paprastai aš turiu idėją ir matau vaizdinį. Man tikrai nelengva kiekvieną kart, kai pagalvoju apie Dievo atvaizdą ir kai atrodo, kad čia Ji.

Atsakymas: Kas nutinka?

Klausimas: Kažkaip atrodo, lyg tai būtų iliuzija.

Atsakymas: Kas taip sako?

Klausimas: Mano Protas.

Atsakymas: Jūsų protas sukelia pasipriešinimą.

Klausimas: Ar aš turėčiau patenkinti savo protą, ar kaip? Jeigu aš ketinu įsivaizduoti Dieviškąją Motiną, kaip man prisikasti iki vaizdinio, kuriuo galėčiau pasitikėti?

Atsakymas: Savo širdimi, o ne savo protu. Taip yra ir su obuolio atveju. Jeigu aš jums pasakysiu: „Įsivaizduokite obuolį“, jums pasirodys vaizdinys, galbūt jis tik greitai šmėstels, tačiau vis tiek kažką pamatysite. Bet tada jūsų protas sakys: „Ne, ne, ne, ne! Jis neturėtų būti žalias! Jis turi būti raudonas!“ Ir tada jūsų protas bandys jį pakeisti. Lygiai taip pat ir su jūsų Dieviškąja Motina, jūs galvojate: „Štai mano Dieviškoji Motina!“ Tada jūs kažką įsivaizduojate ir jūsų protas sako: „Ne! Ji neturėtų taip atrodyti, Ji atrodo per daug pasakiškai“ (kitų žmonių juokas iš salės). Toks yra protas; tačiau kaip matote, vaizdiniai iškyla spontaniškai. Tai mes turime išmokti išlaikyti, tas nepakeistas vaizdinys išlaikomas vystant dėmesį ir išmokstant skirti sąmoningų vaizdinių ir proto atspalvį. Būtent apie tai mes šiandien ir kalbėsime. 

Žinoma, iš pradžių mes galbūt netgi nesugebėsime suvokti jokių iškylančių sąmoningų vaizdinių. Kai kurie mūsų gali turėti protą, kuris yra toks aktyvus mintimis, žodžiais, idėjomis, koncepcijomis ir t. t., kad mes esame mąstymo chaose, kuriame neegzistuoja pakankama pertrauka prasiskverbti kokiems nors vaizdiniams. Šiuo atveju mums paprasčiausiai reikia pagilinti savo koncentraciją ir atsipalaidavimą (mieguistumą). Kai šie du dalykai tinkamai išvystomi, mes tampame pakankamai stabilūs, kad pradėtume atskirti visus viduje iškylančius individualius elementus ir tai apima bet kokią vaizdinių formą.

Asmeniui, kuris turi problemų su mintimis ir negali lengvai vizualizuoti, aš patarčiau dirbti prieš ir po miego arba bet kuriuo metu, kai norisi prisnūsti. Tomis akimirkomis kūnas yra natūraliai atsipalaidavęs ir polinkis įsivaizduoti (svajoti) yra gana stiprus, taigi yra lengviau sukurti vizualizacijas.


Klausimas: Kai aš įsivaizduoju obuolį, jis keičiasi. Jis keičia formą, keičia spalvą, bet ne dėl to, kad aš jį bandau paveikti... jis pradeda suktis, išdidėja ir tampa labai detaliu. Man įdomu ar aš nesąmoningai juo manipuliuoju...

Atsakymas: Čia vyksta keli dalykai. Jums reikia išvystyti gebėjimą išlaikyti, valdyti vaizdinį, pasitelkus sąmoningą valios jėgą. Taigi, jeigu jūs turite gebėjimą suvokti vaizdinį, sekantis žingsnis yra kontroliuoti tai, kaip jūs jį suvokiate. Tai yra skirtumas tarp jo valdymo iš savavališkumo ar ego pozicijos ir jo valdymo iš sąmoningos valios pozicijos; tai – labai subtilus atskyrimas. Ta skiriančioji linija yra tokia plona, kaip skustuvo asmenys. Būtent ta linija ir atskiria demoną nuo angelo; tai – savavališkumo linija. Išmokimas tai atskirti pareikalauja daug praktikos. Tačiau pradžioje aš rekomenduočiau pasirinkti vaizdinį, kuris turi objektyvią formą; pavyzdžiui tai, ką jūs žinote tam tikru būdu egzistuojant, tai gali būti Dieviškosios Motinos ar bet koks kitas šventas paveikslas. Išstudijuokite jį fiziškai: „Štai jo forma, tokia spalva, štai taip jis sudarytas.“ Tada perkelkite jį į savo vaizduotę ir ten jį išlaikykite. Išmokite jį ten išlaikyti. Sąmonė natūraliai nori vaizdinį panaudoti, eiti giliau ir jums parodyti kitus dalykus. Tačiau pradžioje jūs turite žinoti, kaip jį stabiliai išlaikyti. Tai yra pirmas žingsnis. Jeigu turite gebėjimą suvokti vaizdinį, jums gali būti naudinga pasirinkti kai ką sudėtingesnio. Jeigu obuolys pasirodo natūraliai ir jūs galite jį lengvai pajudinti bei matyti, parinkite ką nors sudėtingesnio, kaip kad Samsaros Rato tanką; tai pareikalaus labai daug koncentracijos ir vaizduotės galios. Taigi jūs galite pabandyti studijuoti ką nors sudėtingesnio. Šis gyvenimo ratas yra nepaprastai sudėtingas ir gebėjimas jį tobulai įsivaizduoti pareikalaus daug darbo save ugdant. Bet, žinoma, egzistuoja medituotojai, gebantys tai padaryti.


Šeštoji paskaita: Vaizduotė, Įkvėpimas ir Intuicija

Mes aprašysime praktiką, kurią visi siekiame įgyvendinti, t. y. aprašysime pačią jos techniką. Koncentracija, kaip ir gebėjimo įsivaizduoti išvystymas, žinoma, yra parengiamieji dalykai. Taigi mes visi turime pradinius žingsnius. Mes turime atsipalaidavimą, turime koncentraciją. Taip pat mes turime ir kitus žingsnius, kurie prisideda prie mūsų gebėjimo pasinerti į tikrą meditaciją, jie apima pranajamą ir vokalizaciją. Apie pranajamą mes kalbėsime sekančioje lekcijoje.

Kai tik pasiekiame dėmesio pastovumą, tada mes turime dirbti su vaizduote. Ir iš čia mes galime pasinerti į tikrą meditaciją.

Aiškiaregystė ir Vaizduotė yra tas pats dalykas. Bet jeigu jūs pažvelgsite ką tai iš tikro reiškia, tai žodis „aiškiaregystė“ yra kilęs iš prancūziškų terminų „CLAIR“, kas reiškia aiškų, ir „VOYANCE“, kas yra susiję su vizija ar matymu. Taigi tai tiesiog reiškia aiškų matymą. Taigi kai mes naudojame šį terminą, jis gali reikšti kelis dalykus.

Dažniausiai šį terminą mes naudojame apibūdinti vidinių vaizdinių suvokimui. Tai reiškia suvokimą pojūčių, kurie yra anapus fizinių pojūčių. Iš tikrųjų visi mes nuolatos fantazuojame, svajojame ir įsivaizduojame, ir tai yra aiškiaregystė. Tačiau tai – negatyvi aiškiaregystė, kadangi ji yra mechaniška ir jos šaknys slypi Troškime, geisme, baimėje, išdidume, gašlume, pavyde, arogancijoje, apsirijime ir t. t. Mes visi labai gerai žinome, kaip tai daryti, bet esmė yra nustoti naudoti vaizduotę, siekiant pamaitinti mūsų troškimus, ir išvystyti tą patį gebėjimą suvokti vidinius vaizdus, tačiau tai atliekant pozityviai, pasitelkiant sąmoningą valios jėgą.

„Harmoningai suvienytos vaizduotė ir valios jėga pakylėja mus link dieviškumo.“

Tai reiškia, jog tobulai subalansuotos šamatha ir vipasana, vaizduotė ir koncentracija, parodo mums tai, kas tikra; to mes kaip tik ir norime. Kaip ieškotojai, kaip žmonės besidomintys dvasingumu ir sielos prigimtimi, mes norime patys tai pamatyti. Štai kodėl mes visi čia esame. Kad tai padarytume, mums tiesiog reikia išvien suvesti tas priežastis ir sąlygas. Jeigu mes norime Vaizduotiškų Žinių, tikros aiškiaregystės žinių, tikro vidinio suvokimo žinių, mes turime žinoti, kaip susikoncentruoti ir atsipalaiduoti, kaip sutelkti dėmesį, ir tada sąmonė pati atsivers.

Taigi turint šiuos dalykus kaip pagrindą, mes galime susintetinti visus tuos pirminius žingsnius, apie kuriuos kalbėjome pirmose penkiose lekcijose, į vieną dalyką. Visa tai mes pavadinsime vaizduote. Kadangi tikrovėje mes atsipalaiduojame ir susikoncentruojame, mes išvystome šiuos gebėjimus, kad galėtume įsivaizduoti. Kaip tik dėl to mes tai darome, t. y. kad atribotume save nuo visų fizinių blaškančių dalykų, kas reiškia visus fizinius pojūčius, kad atribotume save nuo intelektualių ir emocionalių blaškančių dalykų tam, jog galėtume medituoti, įsivaizduoti, suvokti. Tam turi būti skirtas pakankamas dėmesys. Šios širdies, proto ir kūno karalystės turi būti peržengtos. Kad suvoktume realybę mes turime atsijungti nuo fizinių pojūčių, mes turime būti sąmoningi apie emocijas, mintis ir nuo jų atsiskirti. Tada mes galime suvokti be Ego įsikišimo ir tai yra vienintelis būdas pasiekti sąmoningą aiškiaregystę.

Taigi mes mokomės medituoti. Mes mokomės atsisėsti ir atsipalaiduoti, mokomės sukoncentruoti savo protą, mokomės susitelkti į vieną dalyką. Kas tada? Daugelis žmonių čia sustoja ir galvoja, kad tai jau viskas. Jie dar netgi neįėjo pro duris. Jie pradeda belsti, tačiau jie dar neįėjo.

Dabar mes žinome tai, kad toks žmogus egzistuoja linijoje, ta linija juda nuo gimimo iki mirties. Šis dabartinis momentas yra to asmens pozicija šioje linijoje, nesvarbu koks jo amžius, kokia diena, koks jo gyvenimo etapas. Taigi mes turime praeitį ir ateitį. Bendrai kalbant, dauguma iš mūsų, kai sėdamės bandydami suprasti, kaip mums medituoti, esame linkę užstrigti praeityje arba ateityje. Mums labai sunku būti tiesiog dabartyje, šioje akimirkoje, nesijaudinant dėl ateities ir neapgailestaujant dėl praeities arba netrokštant ko nors pakartoti ar kur nors grįžti vėl tai padaryti. Didžiąją laiko dalį mes esame išblaškomi vaizdinių, minčių ir pojūčių, susijusių su praeitimi arba ateitimi; tai reiškia, kad mes ne medituojame, o svajojame, fantazuojame.


Mechaniška vaizduotė


Kai iš pradžių atsisėdame, mes susikoncentruojame į savo objektą. Tai gali būti kvėpavimas, tai gali būti žvakė, tai gali būti mantra. Tačiau protas dirba, protas banguoja vaizdiniais, mintimis, garsais, žodžiais. Kai kurie mūsų mato tamsą ir mes paprasčiausiai jaučiame ir girdime visas tas mintis, kaip šėlstančią jūrą. Kai kurie iš mūsų suvokia daug vaizdinių: svajonių, fantazijų, nerimo, nuostabos, hipotezių, pvz., jie įsivaizduoja pokalbį, kuris neišvengiamas, tačiau visai nelaukiamas ir t. t.

Tai yra proto turinys ir daugelis mūsų sėdi tame chaose, kovoja ir kenčia iki tol, kol kitas vaizdinys mus užvaldo. Mes pametame kelią ir tampame absorbuoti fantazijos, proto, minčių.

„Neatidėliotinai reikia kovoti prieš fantaziją. Fantazija padaro taip, lyg mes būtume tokie ar anokie, kai iš tikrųjų esame apgailėtini, begėdžiai ir ydingi.“ – Samael Aun Weor, iš knygos „Revoliucinės psichologijos traktatas“

Taigi tame egzistuoja tam tikri pojūčiai, su kuriais mes susitapatiname. Tai gali trukti minutę, tai gali trukti 30 sekundžių, tai gali trukti 10 min. Tam tikru momentu kiekvienas medituotojas neišvengiamai išsiblaško, tada paprastai įvyksta reakcija: apatiškumas arba piktumas. Abiem atvejais reakcija yra neteisinga. Teisingas būdas reaguoti yra nedelsiant grįžti į meditaciją. Tačiau tame grįžime į koncentraciją turėtų būti atpažinimas to, kodėl mes buvome išblaškyti.

Kiekvienas blaškantis dalykas, siekiantis nukreipti jūsų dėmesį nuo savęs stebėjimo, turi būti atpažintas ir matomas toks, koks jis yra, o jis yra laikinas pojūtis, įspūdis, kuris nieko nereiškia. Tai yra įspūdis, energija, tai yra vibracija, štai ir viskas. Tačiau mes darome klaidą priimdami visus įspūdžius už tikrovę. Mes manome, kad jie yra tikri.

97% laiko jie yra tiesiog mintys, jie yra tiktai mechaniškos reakcijos į gyvenimo įspūdžius.

Mokytojas Samaelis pasakė taip:

„Jeigu mes nustojame galvoti apie problemą, ji neišvengiamai išnyksta.“ – iš knygos „The Revolution of the Dialectic“

Pagalvokite apie tai: jeigu jūs nustosite galvoti apie savo sąskaitas, ar jos nuo to išnyks? Ne. Tačiau pasikeis jūsų požiūris į jas. Lygiai taip pat yra ir su kiekvienu pojūčiu, iškylančiu kiekvienomis aplinkybėmis, nesvarbu ar jūs vaikštinėjate, medituojate, ar esate astralinėje plotmėje; tai yra tas pats. Viskas priklauso nuo to, kaip jūs tai suvokiate. Tai, kaip jūs priimate įspūdžius, nulemia jūsų gyvenimą.

Daugelis mūsų priima įspūdžius mechaniškai ir todėl mes gyvename svajodami apie praeitį ir ateitį, kas akivaizdžiai reiškia, jog mes gyvename svajodami, o ne tiesiog gyvename. Ar jūs galite tai pamatyti? Svajojimas tai buvimas „mirusiu“. Gyvenimas reiškia buvimą dabartyje. Tai reiškia buvimą čia ir dabar, einant savo gyvenimo taku, nesvarbu ar jis skausmingas, ar malonus, būnant jame ir sąmoningai pasiimant iš jo visa, kas geriausia, ką tik galite paimti savo sielos ir širdies gerovei. Jeigu jūs vengiate susiklosčiusių aplinkybių, vengiate gyvenimo, vengiate žmonių, vengiate skausmo, tai jūs bandote ignoruoti savo pačių tikrovę. Todėl jūs gyvenate ignoruodami, jūs gyvenate Kančioje.

Ir tai nepasikeis tol, kol jūs tai ignoruosite. Tikrasis pasikeitimas, tikrasis nepaprastas išsivadavimas, prasideda tada, kai mes esame pakankamai nuoširdūs pažvelgti tiesiai skausmui į akis ir pamatyti jį tokį, koks jis yra: tai yra laikinas pojūtis, kuris praeis.

Skausmas yra šėtono, ego, o ne sąmonės, kūrinys. Pati sąmonė nejaučia skausmo. Sąmonė kenčia tik tuomet, kai ji yra įkalinta ego. Tačiau tai nėra ego skausmas, čia yra subtilus dalykas, norėdami tai suprasti išmokite save stebėti. Sąmonė gali gailėtis, taip, ji gali atpažinti, jog pridarė klaidų ir kad reikia jas atitaisyti. Sąmonė taip pat gali jausti užuojautą, kuri yra kažkuo panaši į skausmą, kadangi tikroje užuojautoje jūs suvokiate kieno nors kito kančią, tačiau jūs patys nekenčiate tokiu pat būdu. Sąmonė turi kažką, kas yra tarsi skausmas, tačiau tai yra kančia, be prisirišimo, be troškimo. Tai yra ilgėjimasis būti tyru, ilgėjimasis būti laisvu nuo ego ir karmos. Tai nėra tas pats dalykas kaip ego skausmas. Ego skausmas yra prisirišimo, baimės, troškimo, gašlumo, pavydo, išdidumo ir visų tų kitų faktorių skausmas, tai - skausmas, kurį mes manome esant tikru. Palikimo, atmetimo skausmas, kritikos skausmas, vienišumo skausmas – visa tai yra ego. Skausmas, jog esi neturtingas, yra ego skausmas. Šis supratimas visiems šventiesiems suteikė jėgų iškęsti neįsivaizduojamas kančias, kadangi jie niekados nesusitapatino su tuo, kad jie patys (kaip sąmonė) yra kančios šaltinis. Jie visados sugebėdavo atpažinti, kad tai yra laikina ir kad tos kančios yra reikalingos, jog jie galėtų tai peržengti. Toks yra kelias. Tai - kelias, kurio mokė kiekvienas instruktorius, kiekvienas Mokytojas, kiekvienas angelas, kiekvienas iš tikrųjų pozityviai nubudęs Mokytojas. Lengvi atsakymai neegzistuoja, to negalima išvengti. Mes visi esame skausme ir visi bandome jo išvengti. Bet tik patirdami šį skausmą, jį suprasdami, suvokdami, mes galime jį nugalėti ir nuo jo išsilaisvinti.

Jeigu sergate vėžiu, jūs galite tai ignoruoti, tačiau jūs kentėsite, patirsite daug skausmo ir numirsite. Bet jeigu jūs pripažinsite: „Aš turiu vėžį“, tada jūs galite gydytis ir galite išgyventi. Lygiai tas pats fenomenas taikomas ir sielos vystymesi. Mes turime atpažinti skausmą. Mes turime pamatyti tiesą apie savo kančią ir pakeisti kentėjimo priežastis. O kentėjimo priežastys slypi mūsų prote ir mūsų širdyje. Jos nėra kieno nors kito kaltė, jos yra mūsų pačių karma. Ir jeigu jūs turite nuoširdumo ir drąsos tai atpažinti, ši praktika tampa nepaprastai paprasta ir nuostabi.

Ką mums reikia padaryti, tai atpažinti, jog „mano praeities, mano ateities“ skausmas yra iliuzija, jis neegzistuoja. Tai, kas egzistuoja, yra dabartinis momentas. Ir tai yra viskas. Tiesą pasakius, dabartinė akimirka neegzistuoja taip, kaip mes ją suvokiame. Mes turime išvystyti gebėjimą suvokti dabartį tokią, kokia ji yra. Ir tiktai tie, kas išvystė supersąmoningą aiškiaregystę, gali tai suvokti. Šios būtybės suvokia visas gamtos realybes tuo pat metu... tačiau kokia yra jų skiriamoji savybė? Meilė; meilė, kuri yra anapus prisirišimo, kuri gali būti griežta ar švelni. Neabejotinai kažkieno, kas išvystė supersąmoningą aiškiaregystę, apibūdinanti savybė yra tikra meilė, o priartėti prie šitų žinių, šito žinojimo, galima tiktai peržengus visas kančias. Tas peržengimas liečia tą, kuris tai atliko, patyrė. Štai iš kur jie semiasi užuojautos, jie patyrė tą kančią, jie ją pažino. Tai nėra idėja, tai - pažinimas.

Taigi atsižvelgiant į tai, mes turime dėti tikslias ir ryžtingas pastangas, siekdami būti dabartyje. Tai vadinama Tao, momentu, šia akimirka, t. y. ne prieš penkias minutes, ne po valandos, ne rytoj, o ši akimirka. Tai yra žymusis Budos Šakjamunio mokymas, viduriniojo kelio mokymas. Jo gyvenimo istorijoje matome šiuos kraštutinumus, jis buvo labai turtingas ir atsisakė visko, tapdamas badaujančiu atsiskyrėliu. Tai yra du kraštutinumai. Tačiau jis išmoko, jog iš tikrųjų gyventi reiškia eiti viduriu, be prisirišimo, peržengus visus kraštutinumus. Kraštutinumai yra praeitis ir ateitis, blogis ir gėris, tai, kas bloga ir tai, kas gera, troškimas ir bjaurėjimasis.

Švytuoklės dėsnis

Todėl tą mes turime įgyvendinti nedelsdami ir nuolatos tai stiprinti, stiprinti gebėjimą atmesti svajojimą apie praeitį ir ateitį. Keiskitės iš esmės! Būkite griežti! Nepasinerkite į praeitį ar ateitį, nebent tai būtų tikrai reikalinga; ir kai jūs tai darote, darykite tai su pilnai aktyvia ir budria sąmone, kadangi jūs įžengiate į priešo teritoriją: būtent čia mes visi netenkame savo atidumo ir taip nedelsdami padarome mirtiną klaidą. Kai jūs turite ateičiai sudaryti planą arba analizuoti ką nors iš praeities, darykite tai su pilnu sąmoningumu, jog jūs turite neabejotinai išlikti savo dabartinėse aplinkybėse, kad ir kur bebūtumėte tą akimirką. Nepraraskite savo sąmoningumo apie dabartį.


Retrospekcija

Kai mokomės įsivaizduoti, kada mes jau turime truputėlį stabilumo, mes mokomės daryti pratimą, vadinamą „retrospekcija“, kad savyje pamatytume visus šiuos elementus. Retrospektuoti reiškia pažvelgti atgal. Tai nėra tas pats dalykas, kaip svajoti apie praeitį ar įsivaizduoti savo istoriją, mūsų gyvenimo įvykius. Tai reiškia, kad mes, būdami meditacinio stabilumo būsenoje, būdami atsiskyrę nuo vaizdinių, peržvelgiame savo praeitį. Taigi jei šiandieną mes ketiname medituoti - jeigu jau esame išvystę gebėjimą susikoncentruoti - tai pirmiausiai mes atsisėdame, medituojame, pradedame peržvelgti mūsų dieną, tarsi filmą. Taigi užmerktomis akimis mes projektuojame savo dieną lygiai taip pat, lyg žiūrėtume televiziją, mes tai stebime tarsi filmą. Mes tiriame įvykius ir teisingas to atlikimas reiškia, kad mes tai darome įsisąmonindami, jog ten, kad ir ką mes bestebėtume, aktoriumi esame mes patys. Mes matome save, tačiau esame atsiskyrę nuo to, ką matome. Tai daroma tam, kad mums būtų lengviau nesusitapatinti, išlaikyti tą atsiskyrimo jausmą. Mes stebime savo dieną kaip išorinis stebėtojas. Jūs taip pat galite tai daryti, galite žvelgti į savo dieną savo pačių akimis, tačiau tai gali būti keblu. Gali nutikti taip, jog jūs pagausite save šokinėjant nuo vieno prie kito.

Esmė ta, kad jūs savyje turite sugebėti pamatyti trejas smegenis: intelektą, emocijas ir veiksmus, atpažinti kaip veikia jūsų pačių psichika. Ir vienintelis būdas tai padaryti yra savęs stebėjimas dienos metu. Jūs atrasite, kad jeigu sėsite medituoti ir pradėsite daryti šią retrospekciją, peržvelgdami buvusius dienos įvykius, jūs atrasite dideles spragas, kur nieko neatsiminsite. Jūs ką tik kai ko išmokote, šie intervalai žymi laiką, kurį jūs miegojote. Jūs nekreipėte dėmesio, jūs svajojote. Taškas. Toks yra darbas: atpažinti tuos laiko periodus, kai mes nekreipiame dėmesio ir tais laikotarpiais išmokti sutelkti dėmesį. Tada neabejotinai mes turime surasti tai, kas mus išblaškė. Kas privertė mus prarasti savo dėmesingumą? Ieškodami atsakymų nepasikliaukite atmintimi, o pasitikėkite retrospekcija meditacinėje, pastabioje, imlioje vizualizacijoje.

Kita jūsų stebimo vaizdo pusė yra ta, kad tai, ką matote savyje, yra jūsų būsena, o ką matote išorėje - įvykis. Šis skirtumas taip pat turi būti aiškus. Tai yra tiesiog suvokimo reikalas. Jūs neturite galvoti: „Man reikia sužinoti savo būseną.“ Jums nereikia galvoti: „Koks yra tas įvykis.“ Jums tereikia tai suvokti, pasitelkiant atskyrimo jausmą. Štai esate jūs, kaip asmuo, su savo psichika ir reakcijomis, kurios pasireiškia jūsų psichikoje. Toliau yra išoriniai įvykiai. Abu šie dalykai yra atskiri. Žinoma, ryšys egzistuoja, tai neabejotina, tačiau jūs negalite jų matyti kaip viena. Jums reikia juos matyti kaip atskirus dalykus. (Daugiau apie būsenas ir įvykius galite sužinoti knygoje „Revoliucinės psichologijos traktatas“).

Pasitelkdami šį stebėjimo procesą mes stebime visą savo dieną nuo pat to momento, kai atsikėlėme, iki momento, kada sėdamės medituoti. Ir stebėdami mes atrandame tam tikrus momentus, kur buvome išblaškyti, kur mes žinome, kad per mus pasireiškė ego, kur mes jautėme skausmą, pyktį, išdidumą, pavydą, baimę, pasipiktinimą, neviltį, depresiją, aroganciją, t. y. bet kurį iš šių dalykų. Ir tada atitinkamas momentas tampa jūsų meditacija. Taigi jūs pirma atliekate retrospekciją, tyrinėjate visus tuos dienos įvykius, tada iš visos dienos išsirenkate tam tikras „fotografijas“. Tai yra „psichologinės fotografijos“. Ir tada jūs pradedate stebėti tą konkretų įvykį.

Jeigu norime, kad ši praktika pavyktų, mums akivaizdžiai reikalingas meditacinis stabilumas. Jei jūs vis dar dedate pastangas, siekdami išvystyti gebėjimą išlaikyti sąmoningumą savo meditacijoje, tada dar palaukite, kol ateis laikas šiai praktikai. Ši praktika turėtų būti naudojama tiktai tada, kai jūs išvystote nenutrūkstamą sąmoningumą meditacijoje. Priešingu atveju jūs tiesiog kovosite su protu.

Štai kas vyksta praktikos metu: jūs sėdatės medituoti, pradedate peržvelgti dienos įvykius, pasitelkdami atsiskyrimo jausmą. Tada, jums betyrinėjant šiuos vaizdus, kažkas atkreipia jūsų dėmesį, tai gali būti mintis arba jausmas. Pvz., sakykime, anksčiau tą dieną jūs matėte asmenį, su kuriuo buvote susituokę ar su kuriuo susitikinėjote, ir visa tai kažką jumyse sukėlė, galbūt stiprų skausmo jausmą, prisirišimą, troškimą, apmaudą. Taigi dabar ta mintis neduoda jums ramybės ir blaško. (Žinoma, pradžioje ji mus užvaldys ir mes užmiršime, kad medituojame; mes pradėsime svajoti.) Šis atsiminimas tampa blaškančiu dalyku. Šioje vietoje jums tereikia jį atpažinti, nuo jo atsiskirti ir šį blaškantį dalyką padaryti savo nauju meditacijos objektu.

Kartoju: jūs pradedate nuo įvykio, atlikdami dienos retrospekciją. Jūsų prote iškyla blaškantis dalykas. Tai gali būti bet kas, tai tiesiog gali būti skausmas kojoje, gali būti nerimas dėl sąskaitos, tai, sakykime, gali būti mintis apie tai, ką vienas ar kitas veikėjas sakė per radiją. Tai paprasčiausiai gali būti koks nors juokingas dalykas. Kai tik tai pamatote, jūs sąmoningai nukreipiate savo dėmesį į tą blaškantį dalyką. Tai vadinama Psichologiniu Dziudo.

Jūs blokuojate savo proto bandymą jus išblaškyti. Visas tas banguojantis chaosas yra jūsų proto būdas išlaikyti jus užhipnotizuotus. Ir jeigu jūs sąmoningai galite priimti visus tuos vidinius įspūdžius, jūs galite partiesti savo protą ant žemės. Mokytojas Samaelis minėjo, jog ši praktika yra tikroji džiu-džitsu ir dziudo esmė. Tie fiziniai veiksmai atspindi inicijuotųjų, kurie bando įveikti savo protą, vidinius veiksmus. Daugelis inicijuotųjų išgyvena astralines ar meditacines patirtis, kuriose mato save kovojant su savo protu „sėlinančio tigro, tūnančio drakono“ stiliumi.


Klausimas: Aš visada maniau, kad mano dėmesį bando atkreipti skirtingi ego.

Atsakymas: Taip ir yra.

Klausimas: Tačiau ar jie sąmoningai veikia kartu? Jie sako: „Jeigu mes visi kartu susitelksime ir sukelsime pakankamai chaoso, ji bus mūsų, ji dings ir mes perimsime kontrolę...“

Atsakymas: Taip, tai yra tiesa. Leiskite man papasakoti, kaip tai veikia. Ego, mūsų turimas protas, yra sudarytas iš tam tikrų elementų, agregatų, kurių daugelį mes įvardinom, sudarytas iš septynių pagrindinių nuodėmių, išdidumo, baimės, gašlumo, t. t... Taigi tie agregatai naudoja vaizdinius, siekdami pavergti sąmonę. Jeigu sąmonė pradeda suvokti priemones, kurias naudoja ego, ji pradeda save išlaisvinti. Jeigu jūs matote kalėjimą, jūs žinote, kad jame esate.

Klausimas: Štai kodėl dažnai jų nesuprasi.

Atsakymas: Na, iš karto jų nesuprantame, kadangi miegame. Tačiau leiskite man pasakyti, kas nutinka. Jūs stebite įvykį „A“, jis yra pirmas iš proto išnyrantis blaškantis dalykas. Įvardinkime jį - „Katinas serga ir aš dėl jo nerimauju“. Paprastai mes pradedame galvoti apie tai, mes nerimaujame: „O, katino operacija kainuos 2000 dolerių. Aš neturiu pinigų. Man reikės dirbti papildomai.“ Taigi mes pradedame jaudintis dėl darbo, dėl pinigų. Toliau mes turime padaryti tą ir aną, o „Jeigu dirbu, tada aš negaliu išeiti ir susitikti su tuo ar anuo, taip aš galiu prarasti savo vaikiną“. Ir vėl mes nerimaujame dėl vaikino. Taigi egzistuoja įvykių grandinė, sąryšių grandinė prote. Tai yra grandinė, kuri jus surakina, įkalina psichologiškai. Su šia grandine mes tiesiog mechaniškai plaukiame pasroviui. Suvokimas įvyksta tada, kai mes ją matome ir sutraukome.

Skirtingi blaškantys dalykai priverčia mus svaigti, svajoti ir miegoti. O po 10, 15 ar galbūt 30 minučių mes sakome: „O, aš juk turėjau medituoti!“

Visą tą laiką būdas problemai išspręsti buvo priešais jūsų akis. Viskas, apie ką jūs ką tik svajojote, sudaro metodą, kurį ego naudoja priversti jus miegoti. Jums tereikia tapti sąmoningiems apie tai.

BET ATMINKITE: tai yra speciali technika. Šį dėmesio perkėlimą reikėtų naudoti tik tada, kai išvystote gilią koncentraciją. Jei naudosite šią techniką neišvystę koncentracijos, jūs greičiausiai dar daugiau išsiblaškysite ir susipainiosite.

Pažvelkime į pavyzdį, jūs medituojate apie įvykį, jūs vizualizuojate save žaidžiantį beisbolą ir pasijuntate iš tikro supykęs, kadangi jūsų komanda pralaimi ir jūs tampate labai nusiminęs. Pirmąjį pasirodžiusį blaškantį dalyką jūs padarote savo meditacijos objektu. Taigi jeigu jūs medituojate apie savo nusivylimą dėl savo pralaiminčios komandos ir išnyra nerimas apie katiną, jūs paliekate beisbolo žaidimą ir nedelsiant dėmesį perkeliate į katiną. Tačiau jums nereikia galvoti: „Gerai, ši mintis ką tik pasirodė mano prote ir aš ją dabar stebiu.“ Jūs tiesiog perkeliate savo dėmesį lygiai taip pat, kaip kad perkeliate dėmesį išgirdę garsą ar triukšmą, arba kai ką nors pajuntate.

„Studentas, kuris tiesiogiai iš Kosminio Proto siekia įgyti žinių, veikia daugmaž tuo pačiu būdu, kaip ir pacientas, atsiduodantis psichoanalizei <...> jis pradeda nuo idėjos savo prote ir seka susijusių idėjų grandine tol, kol pasiekia esminį-kompleksą Kosminėje Sąmonėje.“ – Dion Fortune, iš knygos  „The Training and Work of an Initiate“

Klausimas: Taigi, svarbu negalvoti.

Atsakymas: Jūs neturite to įvardinti mintimis. Jums tiesiog reikia tai atpažinti. Jeigu jūs galite tą atpažinti neįvardindami, darykite tai.


Klausimas: Bandymas įvardinti mane blaško dar labiau.

Atsakymas: Tada išmokite neįvardinti. Esmė būti dėmesingam, perkelti savo dėmesį į tą blaškantį dalyką. Ir geriausia tai daryti be minčių. Taigi, jeigu jums taip išeina, darykite tai. Jūs greičiau judėsite pirmyn.

Jūs laukiate, stebėdami tą naują blaškantį dalyką, tačiau neišvengiamai pasirodys ir kitas. Taigi jūs turite būti tam pasiruošę. Dziudo, kaip ir kiekvienam kovos mene, jūs visada turite būti pilnai pasirengę bet kokiai atakai. Kiekvienas geras kovos menų meistras turi šį gebėjimą, tačiau jis visada yra pilnai atsipalaidavęs. Jie nėra įsitempę ir paranojiški, jie nesijaudina. Jie yra ypatingai atsipalaidavę, tačiau labai dėmesingi; kaip tik šį gebėjimą mes turime išvystyti savo meditacijoje bei kasdieniniame gyvenime.


Klausimas: Ar egzistuoja koks nors dėsningumas manyje iškylantiems išsiblaškymams?

Atsakymas: Tam tikra prasme, taip. Tačiau šis dėsningumas keisis ir svyruos, nes ego yra nesuderinamų, besikaunančių troškimų gausybė. Kaip tik todėl mes turime išlaikyti nuolatinį budrumą.

Galiausiai jūs pradėsite matyti, jog jūsų blogiausias priešas yra jūsų pačių protas. Ir, žinoma, šiomis dienomis mes visi manome, kad protas yra tai, kas mes esame. Dauguma mokyklų, daugelis šių dienų tradicijų, moko, jog mes turėtume didžiuotis protu, juo pasitikėti, turėtume išvystyti savigarbą. Savigarba yra vergystės forma; kol kas mes paprasčiausiai nesugebame to matyti. Tuo grįstas visas raganavimas, visa Juodoji Magija yra paremta sąmonės įkalinimu prote. Paviršiuje tai gali atrodyti nuostabiai, labai teigiamai. Jie gali mokyti tų pačių faktorių, tačiau, žvelgiant giliau, vergavimas protui padaro tai juodu, tamsiu. Taigi tai yra nepaprastai svarbu, kadangi nuo to priklauso mūsų sielos sveikata. Čia ne juokai, tai labai rimta.

Liūdniausia tai, kad daugelis mūsų iš tikrųjų nenori to pakeisti, kadangi tai skausminga. Tai atrodo tarsi skausmas, kadangi mes turime pereiti per visus ego, kad juos pašalintume, turime iš jų išlaisvinti sąmonę. Mums tas nepatinka; mes geriau svajosime, fantazuosime, vilsimės, bet ne dirbsime. Tikrasis darbas yra „Į Dievo pagalbą tikėk, bet ir pats netingėk“. Tas pats yra sakoma islame: „Melski Alachą, tačiau savo kupranugarį pririšk prie stulpo.“ Melskite, tačiau jūs turite atlikti darbą; lengvų atsakymų nėra.

Tai supratus, egzistuoja ir kitas faktorius. Tai, ko mes čia mokomės, yra aiškiaregiškai suvokti savo protą. Mes mokomės sąmoningai suvokti proto turinį.

Mes žinome apie Gyvenimo liniją: praeitį, ateitį, dabartį.

Mes taip pat žinome apie Egzistencijos liniją, kas yra sąmonės linija.

Taigi, jeigu mes susitapatiname su visais proto elementais, mes pradedame fantazuoti, svajoti, tada mes netenkame savo sąmonės ir mūsų Egzistencijos lygmuo važiuoja žemyn. Tai vadinama fantazija, svajojimu ir t. t. Kiekvieną kartą, kai svajojame arba fantazuojame, mes pasineriame į juodąsias savo pačių ego gelmes.

„Viskas, ką matome, iš tikrųjų neegzistuoja tokiu būdu, kaip mes tai suvokiame. Tai – paprasčiausiai tušti vaizdiniai. Mūsų supratimas apie jų tikrąją egzistencijos būseną yra toks pat klaidingas, kaip ir kažkieno, kas yra apžavėtas mago burtais.“ – Antrasis Dalai Lama

Taigi sąmonė veikia šiose karalystėse: „pa“, „ne“, „infra“. Štai kodėl daugelis žmonių, kai jie naktį miega, „pradingsta“. Praeina 8 valandos, mes nubundame ir nieko neatsimename. Mes buvome visiškai nesąmoningi; mes tiesiog sapnavome, buvome susitapatinę su visais proto vaizdiniais ir nei apie vieną jų nebuvome sąmoningi. Štai čia matome kriterijų, pasakantį kiek daug mums reikia dirbti, kadangi sąmonę išvystęs asmuo nesapnuoja, nesapnuoja niekada – nei dienos metu, nei naktį. Kas išvystė supersąmonę, tas niekada nesapnuoja. Ar jūs galite tai įsivaizduoti? Jie yra pilnai sąmoningi 24 valandas per parą, nuolatos, be pertraukos, be pauzių. Tai reiškia, kad jie pastoviai, 24 valandas per parą, yra ekstazės, Samadhi būsenoje. Tai yra ketvirtoji sąmonės būsena, Nous. Tokio tipo žmogus vadinamas Turija, nubudusiu Buda. Kiekviena Žmogiškoji Siela turi tą gebėjimą, tačiau jis turi būti išvystytas. Kiekvienas žingsnis link šios būsenos yra iliuzijų ir svajonių atsisakymas. Kiekvienu žingsniu mes išsižadame fantazijos, atsižadame klaidingų vaizdinių, negatyvios vaizduotės, negatyvios aiškiaregystės.

Eidami šiuo keliu mes bandome išvystyti sąmoningą vaizduotę. Ir akivaizdu, kad kiekvieną kartą, kai mes atpažįstame blaškantį dalyką, mes po truputį save pakylėjame, kadangi lieka vienu įrankiu mažiau, kurį prieš mus gali panaudoti protas. Pamažu mes pradedame matyti kitus dalykus.

Tai yra durys į tikrąjį vidinį suvokimą. Jos eina per mus. Kada jūs pradedate pažinti savo pačių proto turinį, jūs galite pradėti pažinti Visuotinio Proto turinį – kaip viršuje, taip ir apačioje. Mūsų pačių durys, viduje, yra durys į Vaizduotiškas Žinias, į Įkvepiančias Žinias, į Intuityvias Žinias, tai – trys žinių, pažinimo lygmenys, esantys anapus proto. Ir šios durys yra viduje, šioje technikoje.

Dirbdami, stebėdami šiuos blaškančius dalykus, stebėdami protą, atlikdami retrospekciją, suvokdami sąmoningą aiškiaregystę, mes po truputį pradedame prasiskverbti anapus savo proto ribų.

Mechaniška vaizduotė


Apskritimas yra jūsų subjektyvaus proto, kuris priklauso Klipoth, ribos.

Tai vyksta taip: stebėdami visus blaškančius dalykus, stebėdami kaip tie elementai pasirodo prote, jūs stiprinate sąmonės buvimą. Tuo pat metu jūsų Esybė, jūsų Slaptasis, jūsų vidiniai Tėvas ir Motina, dirba, siekdami jums padėti, tačiau jie yra nesuderinami su jūsų subjektyviu protu. Dievas ir velnias niekada negali susimaišyti, taigi Dievas negali susiderinti su mūsų pragaru. Jis visada yra nuo jo atsiskyręs. Norėdami Jį pasiekti, mes turime atsiskirti nuo „Aš“, nuo proto. Štai kodėl atsiskyrimo jausmas šioje praktikoje yra toks svarbus. Jeigu jūs išlaikote atsiskyrimo jausmą, tam tikru momentu jūs prasiskverbsite anapus subjektyvaus proto ribų ir suvoksite objektyvų pasaulį – objektyvų astralinį pasaulį, objektyvius mentalinį ir priežastinį pasaulius, budinį, intuicinį, maha-paranirvanininį pasaulius; visos šios realybės gali būti pasiekiamos per meditaciją. Jūs galite pasiekti savo Kether, Dienų Senolį; jeigu tik Jis to norės, pasitelkdami šią techniką jūs galite pasiekti savo šaknų šaknis.

Taigi durys yra čia pat, jeigu esate nuoširdūs, jas greitai galite pasiekti. Prasiskverbimas anapus subjektyvaus proto reikalauja ego nebuvimo, t. y. jeigu medituojate apie elementą, tačiau esate susitapatinęs su emocija, jūs liksite įkalinti subjektyviame prote. Sakykime jūs medituojate apie jūsų turėtus praeities santykius ir vis dar esate prie jų prisirišę. Tokiu atveju jūs neprasiskverbsite anapus savo proto ribų, kadangi jūs esate susitapatinę su emocijomis ir jūs negalėsite pro jas prasiskverbti. Taigi gebėjimas pastebėti blaškančius dalykus tampa labai subtiliu darbu. Galbūt jūs suvoksite vaizdinius, kuriuos stebite, tačiau jeigu esate susitapatinę su jais savo širdyje, jūs esate su jais susiję; jūs nesate nuo to laisvi. Taigi jūs taip pat turite stebėti save. Jūs stebite tai, apie ką medituojate, ir stebite save tuo pat metu. Štai kaip mes išlaikome atsiskyrimo jausmą.

Tą akimirką, kai tampate visiškai atsiskyrę nuo savo subjektyvaus proto, jūs esate pasiruošę žengti už savo subjektyvaus proto ribų.

Šis prasiskverbimas gali neįvykti labai akivaizdžiai, tai gali nepasirodyti kaip fejerverkai danguje. Gali atsitikti taip, jog jums bemedituojant apie įvykius, dirbant per proto dumblą, visų vaizdinių ir šiukšlių purvą, staiga šmėstels kažkas kita – kažkas naujo, kažkas, ko jūs nesuprantate. Duosiu jums pavyzdį, buvo studentė, kuri meditavo apie gašlumą ir pyktį iš tam tikros jos gyvenimo situacijos. Kai ji save stebėjo ir kartu stebėjo vaizdinius, stebėjo atsipalaiduodama, ji jautėsi truputį nusivylusi, kadangi ji niekur toliau nepasistūmėjo. Ji tai atpažino ir vėl pradėjo stebėti objektą, tą sceną, tą įvykį. Tada staiga, lyg mirktelėjimas akimi, trumpam plykstelėjo vaizdas. Tame blyksnyje ji pamatė save Normandijoje, Prancūzijoje, prieš keletą amžių, kalbančią su vyriškiu, kuris siūbavo žibintą. Tai buvo sąmoningas aiškiaregiškas suvokimas ir visos tos žinios atėjo akimirksniu. Ji žinojo kur tai buvo ir kada, ji žinojo su kuo tai buvo susiję. Jai buvo parodyta, kaip dienos metu pasireiškę ego yra susiję su šiuo praeities įvykiu. Tai vadinama Įkvėpimu.


Įkvėpimas

Įkvėpimo metu jūs gaunate simbolius, pranešimus, vaizdinius, garsus, t. t. Egzistuoja sąmoningi vaizdiniai ir garsai. Iš pradžių juose galite nematyti prasmės, pradžioje tai gali būti tokie dalykai, kaip šviesos kamuoliai, varpų, rago garsai, balsai, chorai, muzika, šventyklos, miškai, planetos, gali būti daug kas. Iš esmės tai yra tik garsai ir šviesos. Palaipsniui tai pereina į kažką kita, tačiau tam reikia laiko ir atkaklumo. Tai vadinama pradiniu aiškiaregišku ir aiškiagarsišku suvokimu. Jie yra aprašyti keliose Mokytojo Samaelio knygose. Jų atsiradimas parodo tai, kad studentas pradeda aktyvuoti čakras, susijusias su aiškiaregyste, susijusias su kankorėžine ir hipofizine liaukomis.

Daugelis žmonių daro klaidą labai susijaudindami, tai akimirksniu juos „išspiria“ iš meditacijos. Štai kodėl taip svarbu visus įspūdžius priimti neutraliai, nenusistatant nei už, nei prieš – stebint visus fenomenus tokius, kokie jie yra. Jūs galite pavadinti juos gerais, galite – blogais. Daugelis dalykų yra ir tai, ir tai. Jūs galite pamatyti, kaip kas nors nužudomas ypatingai žiauriai ir pamanyti, jog tai yra siaubinga ir stipriai sureaguoti, nesuvokiant, kad tai buvo asmens karma. Dabar tas asmuo ją jau išmokėjo ir tapo laisvu. Taigi tame egzistuoja ir bloga, ir gera; kodėl mes turėtume su tuo susitapatinti? Kam į tai nukreipti savo emocinę energiją? Šitai mes turime pakeisti, turime pakeisti, kaip mes į viską reaguojame. Šitai atveria duris.

„Simboliai (matomi meditacijoje) turi būti analizuojami šaltai, be prietaringumo, pykčio, nepasitikėjimo, išdidumo, tuštybės, fanatizmo, išankstinių nusistatymų, išankstinių nuomonių, neapykantos, pavydo, godumo, t. t.“ – Samael Aun Weor

Galiausiai, palaipsniui, pagal visus gamtos dėsnius, tampa vis lengviau ir lengviau prasiskverbti į sąmoningą suvokimą. Taigi tam tikram etape jūs sėdatės medituoti ir tiesiog paliekate protą. Išėjimo iš subjektyvaus proto pranašumas yra tas, kad jūs galite pažvelgti atgal ir pamatyti patį protą, galite su juo kalbėtis, kaip kad aš dabar kalbuosi su jumis. Protas yra materija. Jis nėra kažkas migloto ar neapibrėžto, savo pasaulyje jis turi realų pavidalą.

Tame meditacijos lygmenyje, per įkvėpimą, mes gauname informaciją daugeliu skirtingų formų, tačiau mes galime tame nematyti prasmės, mes galime nesuprasti. Paprastai mes priimame tą informaciją su ego. Taigi tas asmuo, apie kurį kalbėjau, matydamas tą vaizdinį faktiškai nusivylė. Ta studentė suvokė kažką realaus, tačiau tiesiogiai to nepriėmė su sąmone, o priėmė su išdidumu ir jautėsi nusiminusi, kad to nesupranta. „Aš negavau pakankamai, man reikia daugiau!“ Taigi tame yra išdidumas, godumas ir pyktis. „Aš“ tame ypatingai dalyvauja. Taigi šioje meditacijos patirtyje mes galime pamatyti, kad per trumpą akimirką, kai „aš“ ten nebebuvo, jos Esybė jai parodė vaizdą. Tada įsikišo jos „aš“ ir vaizdas labai greitai pradingo. Štai koks stiprus yra protas. 

Kaip sąmonė, mes turime pranašumą, kadangi protas yra 100% mechaniškas. Protas nesuvokia, kad išmokdami taip medituoti, mes protą išmokstame panaudoti prieš jį patį. Dziudo, džiu-džitsu ir aikido jūs mokotės panaudoti oponentų jėgą prieš juos pačius. Kai kas nors jus puola, jūs paimate jo energiją ir ją nukreipiate jam atgal. Stebėkite tuos, kurie yra išmokę šių kovos menų, ir jūs pamatysite, kad tai, atrodo, beveik nereikalauja pastangų: vienas puola, o kitas tiesiog tą puolimą priima ir nustumia jį atgal, numeta jį žemėn. Lygiai tas pats ir su meditacija, protas naudojasi tik mechaniškomis gudrybėmis. Visų jų šaknys slypi troškime, ego, išdidume, gašlume, tuštybėje, t. t. Jūs išmokstate būti sąmoningi apie šiuos dalykus ir protas pradeda atsiskleisti su visomis savo gudrybėmis, būdais, kuriais jus ilgą laiką laikė apgaulėje. Ir jis negali kitaip elgtis, kadangi jis yra mechaniškas; tai yra mašina. Taigi jeigu esate rimtai nusiteikę šioje praktikoje, jūs labai greitai galite judėti į priekį, suvokdami savo paties protą. Jeigu medituojate kiekvieną dieną, išmokstate, kaip šie dalykai funkcionuoja, jūs labai greitai galite pradėti keisti dalykus, kurie jums trukdė, galbūt, ištisus gyvenimus.


Intuicija

Mūsų gaunami vaizdiniai bus tinkamai suprasti tik su intuicijos pagalba. Intuicija yra sąmonės išmintis. Įkvėpimo lygmenyje mes gauname vaizdinius, intuicijos pagalba mes juos suprantame.

Žinoma, studijuodami ar Intelekto pagalba mes įgyjame tam tikrą supratimo lygmenį. Mes matome kryžių ir žinome kryžiaus reikšmę, kadangi mes tai studijavome. Arba mes matome save vaikštinėjantį lietuje. Jeigu studijavome Gnosis, mes žinome, kad lietus simbolizuoja karmą ir skausmą. Taigi mes žinome, jog nesvarbu apie kokį įvykį medituojame, jis yra karminis ir skausmingas.

Visi šie pranešimai ir informacija, kuriuos gauname Įkvėpime, kyla iš vidinių pasaulių kalbos, kuri 100% yra simboliška. Visi vaizdiniai ir simboliai, kuriuos naudoja žmonija, nusileido iš šio kūrinijos lygmens. Juose slypi galia, kadangi jų šaknys yra toje pradinėje kalboje, esminėje kalboje. Taigi paprasta forma talpina gilią prasmę – kryžius, Dovydo Žvaigždė, pentagrama. Tai nėra žemiški simboliai, o - vidiniai. Jie kyla iš labai gilaus šaltinio. Taip pat ir vaizdiniai, kuriuos mes sąmoningai gauname meditacijoje, turi prasmę. Mes galime juos čia analizuoti, jeigu esame atitinkamai apmokyti ir turime apie tai supratimą, tačiau tikroji jų reikšmė, kuri liečia mus, turi būti suprasta intuiciškai.

„Intuicijos pasaulis yra Esybės pasaulis; tai yra Slaptojo pasaulis. Į šį pasaulį „aš“, „aš pats“, ego įžengti negali.“ – Samael Aun Weor

Intuicija yra Esybės gebėjimas. Tai - supratimas, kurį Ji mums suteikia ir tai niekada negali būti forsuojama. Supratimas ateina kaip dovana, šią dovaną mums dovanoja Jis, mūsų Slaptasis, mūsų Monada, ją mes gauname per širdį. Šis supratimas gali ateiti fiziškai po mūsų meditacijos; jis gali pasirodyti emociškai arba sąmoningai meditacijos metu ar astralinėje patirtyje.

Jūs galite ką nors patirti ir akimirksniu žinoti, ką tai reiškia; tai yra intuicija. Jeigu jūs kažką patiriate ir tada mąstote: „Na, galbūt tai reiškia šį, galbūt tai reiškia tą ar aną...“, tai čia yra Samprotavimas, protas. Samprotavimas daugelį dvasinių praktikantų veda į nesėkmę.

Anksčiau pateiktame pavyzdyje moteris pamatė vaizdinius ir tuo pat metu ją aplankė atitinkamas supratimas. Tačiau norint prisikasti iki tikrosios prasmės, jai reikės ir toliau medituoti.

Iš dalies ši technika yra tokia veiksminga ir efektyvi todėl, kad ji atveria duris vidiniam vaizdinių suvokimui. Jeigu pradžioje mes nesame apmokyti, ir kadangi turime ego, turime išdidumą, pyktį, baimę... mes pradėsime interpretuoti šiuos vaizdinius per ego. Tai mus prives prie rimtų klaidų. Pavyzdžiui, kažkas gali pradėti apie ką nors medituoti ir štai jis pamato plykstelėjimą ar netgi ilgiau trunkantį vaizdinį, kuriame jo sutuoktinė lytiškai santykiauja su jo geriausiu draugu. Tada jis tampa nepaprastai sunerimęs, įskaudintas, piktas, jaučiasi išduotas ir meditaciją baigia būdamas įsiutęs, verkia ir jaučia skausmą. Jis susitapatina, protas susitapatina. Toks žmogus tada galėtų išsiskirti, galėtų eiti nužudyti tuos du žmones... tokie dalykai vyksta nuolatos. Egzistuoja žmonės, kurie kažką susapnuoja apie savo sutuoktinį (-ę) ir tada eina jo žudyti. Štai kodėl Mokytojas Samaelis pasakė, kad negatyvi aiškiaregystė sukelia 100% žmogžudysčių; taip vyksta, nes vaizdiniai pasirodo prote ir asmuo negali atskirti kas yra kas. Šioje patirtyje asmuo paprasčiausiai galėjo matyti abiejų minėtų žmonių ego. Jis galėjo matyti praeities santykius, įvykusius prieš daugelį šimtmečių. Jis taip pat galėjo matyti savo paties troškimo projekcijas.

Nepadarykite klaidos klausydamiesi proto. Protas yra jūsų didžiausias priešas. Jis bandys jus kiekviename posūkyje apgauti. Kai jus pasiekia sąmoningas vaizdinys, protas nedelsiant jį pagriebia ir bando iškreipti tikrąją jo prasmę. Jis tai darys tol, kol jūs išmoksite tvirtai jį kontroliuoti. Ir tiesą pasakius, jūs to nepadarysite tol, kol nesukursite sauliškojo Priežastinio Kūno. Tačiau netgi ir tada protas yra pavojingas, kadangi jūs vis dar turite ego.

Aiškiaregiškų percepcijų supratimas yra nepaprastai subtilus ir reikalauja labai kruopštaus ugdymosi, supratimo, kantrybės, nuoširdumo. Apskritai kalbant, geriau nekalbėti apie tai, ką matote. Taip pat geriau į tai nereaguoti. Jūs galite matyti ir pozityvius, ir negatyvius dalykus. Turbūt dauguma dabartinių dvasinių mokytojų yra žmonės, kurie išvystė tam tikrą aiškiaregystės laipsnį, tačiau neteisingai interpretuoja tai, ką mato. Tada jie pradeda vadinti save „mokytojais“ ir pradeda mokyti. Daugelis jų sako: „Aš esu toks ar anoks įsikūnijęs mokytojas“ arba „Aš gaunu tokias ir tokias žinias.“ Ir didžiąją laiko dalį jie apsigauna. Mediumai, žmonės užsiimantys čenelingu su mirusiaisiais, iš tikro atlieka čenelingą su ego, mirusiomis asmenybėmis, demonais, juodaisiais magais. Mediumais pasinaudojama, jie atveria save kažkam, kas gali jais pasinaudoti, tačiau jie nežino, kas jais naudojasi. Labai lengva ateiti ir pasakyti: „Aš esu šventasis Sen Žermenas!“, tačiau tai visai nereiškia, kad taip ir yra. Jūs galite tuo patikėti, bet tai vis dar nereiškia, kad tai jis. 20, 30 ar 50 tūkstančių žmonių gali tuo patikėti, bet tai nereiškia, kad tai yra jis.

Aiškiaregystė yra sielos langas, tačiau mokėjimas interpretuoti tai, ką matome, reikalauja disciplinos ir ypatingo, ypatingo atsargumo. Taigi, kad ir ką jūs bematytumėte, visada išmokite būti sąmoningais apie tai, kaip jūsų ego bandys įsikišti.

Vienas iš būdų išvystyti šį įkvėpimo gebėjimą, pasiekti Įkvepiančias Žinias, yra medituoti apie žymiausius klasikos kūrinius. Keletas pavyzdžių: 9 Bethoveno simfonijos, „Užburtoji Fleita“, kai kurios didžiosios operos, ypatingai Vagnerio „Parsifalis“ arba „Žiedo“ ciklas, Šopeno, Listo, Verdžio muzika... visa tai, tačiau ypatingai Mocartas, Bethovenas ir Vagneris. Klausykite šios muzikos ir medituokite apie ją mūsų aprašytu metodu. Atsipalaiduokite, ramiai atsisėskite ir susikoncentruokite į garsus akimirka iš akimirkos. Klausykitės savo širdimi. Po kurio laiko jūs pradėsite suvokti vaizdinius. Pati muzika savy talpina sąmonę. Ji stimuliuoja sąmonę ir suteikia jai energijos, ji gali greitai išvystyti gebėjimą aiškiaregiškai suvokti, išvystyti gebėjimą pradėti tai aiškinti. Tai - ypatingai gydanti praktika.

Studijuokite Kabalą, tačiau nebandykite ja užgrūsti proto. Jums reikia išmokti kabalos pasitelkiant intuiciją, o ne intelektą. Intelektualinės žinios ateis, tačiau tikroji kabala nėra intelektuali. Pati kabala visada prieštarauja intelektui. Jūs negalite suvokti kabalos protu; tai yra neįmanoma. Kabala yra sąmoningas žemėlapis ir protas visada randa jame prieštaravimų; protas to negali suprasti. Taigi skaitykite Mokytojo Samaelio knygas apie kabalą. Dion Fortune „Mistinė Kabala“ taip pat labai gera knyga. Visa Biblija yra giliai kabalistiška ir jos prasmė gali būti randama daugelyje Samaelio knygų. Dauguma išleistų kabalos knygų nėra pozityvios. Taigi geriau skaityti tai, ką kas nors turintis patirtį, gali rekomenduoti. Mes galime būti apgauti labai subtiliais būdais, aš jums duosiu pavyzdį. Buvo toks studentas, kuris sapnavo einąs gatve, sapnas atrodė sąmoningas. Jam vaikštant, prie jo priėjo du seni rabinai ir pradėjo rodyti tam tikras knygas. Knygose buvo pilna nuostabių kabalos iliustracijų, nuostabių piešinių su labai senomis žiniomis. Tačiau studentas labai subtiliai pajuto kažką negero ir nuėjo sau, pasakydamas: „Ačiū, ne.“ Rabinai labai nusiminė. Jie bandė įtikinti studentą, bet studentas nuėjo sau. Taigi kitą dieną, ar praėjus kelioms dienoms, studentas, visai apie tai pamiršęs, nuėjo į knygyną. Jis rado garsią kabalos knygą, pradėjo ją vartyti ir buvo apstulbintas, kiek daug joje visko buvo. Tą akimirką studentas pajuto, jog su šia knyga kažkas negerai, padėjo ją atgal į lentyną ir nuėjo sau. Ten nebuvo samprotavimo, tai buvo jausmas. Vėliau jis atsiminė sapną ir nustebo, kadangi tuo metu, kai jis fiziškai matė knygą, jo prote nebuvo jokio prisiminimo apie sapną. Tai yra Įkvepiančios Žinios ir tai yra intuicija. Intuicija tiesiog duoda suprasti: „Tai negerai.“ Tame neegzistuoja jokia intelektuali koncepcija, joks samprotavimas. Tame nėra jokio: „Na, tai negerai dėl to ir ano; šie visi dalykai yra negeri.“ Tai ne tai, tai - žinojimas.

Intuicija mums reikalinga; to mums reikia einant gyvenimo taku. Mums reikia klausytis Kalbančiojo Svirplio. Mes iš tikrųjų žinome, kas yra geriau. Mes visi žinome, visi turime nuojautą ir jausmus, tiesiog mes nesiklausome ir neveikiame pagal juos. Štai kaip mes atsidūrėme dabartinėje situacijoje; štai kodėl mes esame tokioje painiavoje, mes klausėmės troškimo vietoj to, kad klausytume savo sąmonės.

Kabala yra vidinių pasaulių kalba. Visi simboliai, visi vaizdiniai – VISKAS – kyla iš kabalos. Tai yra žemėlapis ir kiekviena tikra tradicija jį turi. Fiziškai jis gali atrodyti skirtingai, tačiau vidinėse plotmėse jie moko kabalos. Aš kalbėjausi su studentais, kurie turėjo sąmoningų patyrimų Vidiniuose Pasauliuose, pavyzdžiui, su Dalai Lama ir Dalai Lama mokydamas naudoja kabalą. Jis jos nenaudoja fiziškai, kadangi tai nėra tos kultūros dalis, tačiau vidiniuose pasauliuose jis ją naudoja.


Klausimas: Dienos metu aš bandau save stebėti... ir tada suvokiu, jog jau praėjo valanda ar panašiai... o aš nežinau kur užsimiršau... Ar turėčiau tada sustoti ir pagalvoti, kur taip įvyko... ar man tiesiog keliauti toliau, mentališkai įsiminus šį momentą?

Atsakymas: Tikslas toks, kad tą akimirką jūs bandysite vaizdiniais atsiminti tai, kas jus atitraukė nuo savęs stebėjimo. Kada buvo paskutinė akimirka, kai jūs sąmoningai kreipėte dėmesį? Jums nereikia galvoti žodžiais; pabandykite atsiminti, kada paskutinį kartą buvote sąmoningas? Įvyko kažkas, kas jus išblaškė; įvardinkite viską, kas iškyla.


Klausimas: Jeigu aš medituoju apie įvykį ir tuo metu kažkas mane išblaško, aš pasilieku prie blaškančio dalyko? Man juk nereikia grįžti pradinio įvykio?

Atsakymas: Ne visai taip, štai kas vyksta: jūs judate nuo elemento prie elemento. Šios technikos metodas yra sąmoningai sekti mechaniškų išsiblaškymų, kuriuos naudoja ego, grandine. Tai reiškia, kad ir ką protas bepateiktų, sekite tuo. Galų gale, visa tai juk susiję su pirminiu dalyku, kadangi protas iškėlė tuos blaškančius dalykus, reaguodamas į jūsų sąmonės dėmesį pirminiam dalykui! Jūsų protas siekia išlaikyti sąmonę išblaškytą. Tačiau jums sekant šia įvykių grandine, jūs vystote sąmonės gebėjimą suvokti. Sąmonė taip pat turi atmintį, bet tai nėra ta pati atmintis, kaip proto. Jūsų sąmonė atsimins grandinės jungtis. Ir tam tikru momentu jūs pradėsite matyti papildomus dalykus, kurių anksčiau nematėte ir kurie taip pat yra susiję. Taigi, pavyzdžiui, jūs medituojate apie savo gašlumą ir pradedate matyti dalykus, kurių niekada anksčiau nematėte, pradedate matyti dalykus, nutikusius praėjusiais amžiais ar kitais laikais. Jie visi yra jūsų ego, kuriuos sukūrėte praeituose gyvenimuose. Protas to negali padaryti, protas negali to suvokti. Mums reikia suvokti, jog mumyse slypi visų mūsų praeitų egzistencijų atmintis; visa šita atmintis yra nugrimzdusi mūsų sąmonėje. Tačiau čia mes nukrypstame nuo klausimo. Tiesioginis atsakymas į jūsų klausimą būtų toks - klausykite savo intuicijos. Kai jūs išmoksite klausytis viduje esančio Tylos Balso, savo intuicijos, jūs žinosite, kaip perkelti savo dėmesį meditacijoje. Daugeliu atvejų jūs atrasite, jog jums reikia išlikti susitelkus į įvykį, nesvarbu kokie blaškantys dalykai beiškiltų.

„Natūralus fenomenas niekada tiksliai nesutampa su proto suformuluotomis koncepcijomis.

Gyvenimas plėtojasi akimirka iš akimirkos ir kai mes jį sugauname analizei (su protu), mes jį nužudome.

Kai mes, stebėdami šį ar aną natūralų fenomeną, bandome jam primesti koncepcijas, mes iš tikrųjų nustojame suvokti fenomeno realybę. Tame fenomene mes matome tik teorijų ir nuvalkiotų koncepcijų atspindį, kas absoliučiai neturi nieko bendra su stebėtu faktu.“

Samael Aun Weor, paimta iš „The Great Rebellion“


Klausimas: Kodėl aš matysiu visus tų praeitų gyvenimų dalykus?

Atsakymas: Kad galėtumėte suvokti, dėl ko dabar kenčiate. Jūs esate tas, kas esate, dėl jūsų praeities veiksmų. Kad tai pakeistumėte, jūs dabar turit elgtis kitaip. Kad dabar elgtumėtės kitaip, jūs turite suprasti, kodėl jums nederėtų elgtis taip, kaip elgėtės praeityje. Štai ką mes turime suprasti - mes miegame ir kenčiame, nes mes ignoruojame; mes esame įkalinti troškime. Taigi mes nieko nežinome apie šiuos dalykus. Mes esame įkalinti prote, ego. Ir išsivadavimas tiesiog reiškia išsilaisvinimą nuo proto, išsilaisvinimą nuo kančios, nuo ego. Taigi angelas, Mokytojas visiškai iš savęs pašalino visus gašlumo, pykčio pėdsakus. Jie turi tikrąją tapatybę, tikrą individualybę – ne taip kaip mes. Mes turime daugialypes Asmenybes.


Klausimas: Aš meditavau ir man iškilo realios emocijos, aš turėjau problemų su jų atmetimu, kadangi aš tikiu, jog tai iškyla nebe priežasties.

Atsakymas: Paprasčiausiai jas stebėkite.

Klausimas: Taigi reikia leisti joms iškilti ir jas stebėti?

Atsakymas: Tiesiog stebėkite, nesikiškite. Ta pati procedūra galioja viskam. Kad ir kas beiškiltų, stebėkite tai taip, kaip yra ir nebandykite daryti įtakos. Jeigu jumyse iškyla stiprios emocijos, jūs turite save kontroliuoti. Jūs negalite leisti emocijai nulemti jūsų veiksmus. Todėl jūs turite su jomis nesusitapatinti, joms neatsiduoti. Taip pat jūs neturėtumėte jų ignoruoti ar užslopinti. STEBĖKITE TAI TAIP, KAIP YRA. Ši taisyklė galioja viskam: nesikiškite, tiesiog būkite sąmoningi.

„O draugai, kurie norėtumėte sekti mano tradicija:
Neleiskite savo protams klaidžioti be tikslo.
Nuolatos atidžiai sekite savo mintis
Ir bet kokia kaina stenkitės išlikti
Tiesiame kelyje link nušvitimo.“

- Tsong Khapa


Savaitinė praktika

1. Atpalaiduokite trejas smegenis.

2. Vokalizuokite balses „I“ ir „O“.

3. Sąmoningai vizualizuodami atlikite dienos retrospekciją. Peržvelkite dienos įvykius     tarsi žiūrėtumėte filmą. Kai iškyla koks nors blaškantis dalykas, susikoncentruokite į     jį. Pasitelkdami sąmoningą dėmesį sekite išsiblaškymų grandine.

 


<<< Atgal           Toliau>>>

 


  „Angelas apleis,   velnias ateis – vienas   nebusi.“ 

    - Lietuvių liaudies     išmintis

__________________

Kontaktai | Pirmas Puslapis | Naujienos