Esmė, kurią kiekvienas mūsų nešiojasi savo viduje, atkeliauja iš aukščiau – iš dangaus, iš žvaigždžių...

Be abejonės, ši nuostabi Esmė kyla iš natos La (Paukščių Tako galaktikos, kurioje gyvename).

Brangi Esmė pereina per natą Sol (Saulę), tada per natą Fa (planetinę zoną), tuomet patenka į šį pasaulį ir įsiskverbia į mūsų vidų.

Mūsų tėvai sukūrė atitinkamą kūną šiai Esmei, kuri atkeliauja iš žvaigždžių, priimti...

Intensyviai dirbdami su savimi ir pasiaukodami dėl kitų, mes pergalingai grįžtame į paslaptingą Uranijos prieglobstį...

Šiame pasaulyje mes gyvename dėl tam tikros priežasties, dėl kažko, dėl tam tikros ypatingos aplinkybės...

Akivaizdu, jog mumyse egzistuoja daug kas, ką turime pamatyti, išstudijuoti ir suvokti, jei iš tikrųjų norime kažką sužinoti apie save, savo gyvenimą...

Žmogaus, kuris numiršta nežinodamas savo gyvenimo paskirties, egzistencija yra tragiška...

Kiekvienas iš mūsų turėtų pats atrasti savo gyvenimo paskirtį, atrasti tai, kas laiko jį įkalinęs skausmo kalėjime...

Akivaizdu, jog mumyse egzistuoja kažkas, kas apkartina mūsų gyvenimus, ir su tuo mes turime ryžtingai kovoti...

Nėra reikalo toliau kentėti nemalonėje. Taigi, mes neatidėliotinai turime į kosmines dulkes susmulkinti tą, kuris daro mus tokius silpnus ir nelaimingus.

Beprasmiška būti pasipūtusiems dėl titulų, šlovės, diplomų, pinigų, tuščio subjektyvaus racionalizmo, anksčiau jau minėtų privalumų, t. t.

Mums niekada nederėtų pamiršti, kad mūsų netikros asmenybės veidmainystė ir kvailos tuštybės mus daro nerangiais, sustabarėjusiais, atsilikusiais, reakcionieriais ir nesugebančiais pamatyti to, kas nauja.

Mirtis turi daug prasmių – tiek pozityvių, tiek negatyvių. Apsvarstykime nuostabų žymiojo Kabiro Jėzaus Kristaus pastebėjimą: „Tegul mirusieji laidoja savo mirusiuosius“. ^{[Evangelija pagal Matą 8:22]} Nors daugelis žmonių yra gyvi, iš tikrųjų jie yra mirę bet kokio įmanomo darbo su savimi atžvilgiu, taigi ir bet kokiai vidinei transformacijai.

Šie žmonės yra įkalinti savose dogmose ir įsitikinimuose, sustabarėję daugelio vakardienų atsiminimuose, tai – individai, pilni paveldėtų išankstinių nusistatymų, asmenys, esantys kitų išsakytų žodžių vergais, siaubingai abejingi, nesidomintys ir kartais mokyti neišmanėliai, įsitikinę, jog jie yra teisūs, kadangi jiems taip sakė ir t. t.

Minėti žmonės nenori suprasti, jog šis pasaulis yra psichologinė gimnazija, kurios dėka įmanoma sunaikinti tą slaptą bjaurastį, kurią mes visi nešiojamės viduje.

Jeigu šie vargšai žmonės suprastų kokioje apgailėtinoje būsenoje gyvena, jie drebėtų iš siaubo...

Vis dėlto tokie žmonės apie save yra tik geriausios nuomonės. Jie giriasi savo dorybėmis ir jaučiasi esą tobuli, malonūs, dosnūs, padedantys, kilnūs, geraširdžiai, inteligentiški, atsakingi, t. t.

Kaip mokykla, praktinis gyvenimas yra tikrai svarbus, tačiau patį gyvenimą laikyti tikslu yra akivaizdus absurdas.

Kas patį gyvenimą supranta taip, kaip jis yra nugyvenamas kasdien, tas vis dar nesuvokė būtinybės dirbti su savimi, kad būtų galima pasiekti esminę transformaciją.

Deja, žmonės gyvena mechaniškai ir niekada nieko negirdėjo apie vidinį darbą...

Reikalingos permainos, bet žmonės nežino, kaip pasikeisti. Jie daug kenčia, tačiau net nežino kodėl.

<<< Esmė           Gyvenimas >>>

__________________