Reikšminga būtų mūsų skaitytojams priminti, jog mumyse egzistuoja matematinis taškas. Be abejonės, šio taško nerasime nei praeityje, nei ateityje.

Kas nori atrasti šį paslaptingą tašką, tas turi jo savyje ieškoti čia ir dabar, būtent šią akimirką, nei sekunde anksčiau, nei vėliau.

Šiame taške susikerta dvi švento kryžiaus linijos: horizontali ir vertikali.

Taigi akimirka iš akimirkos prieš mus atsiveria du keliai: horizontalus ir vertikalus.

Akivaizdu, jog horizontalus kelias yra per daug menkavertis; juo keliauja kiekvienas ir visi, keliauja nesubrendę ir nukaršę.

Aišku, vertikalė yra kitokia; tai yra inteligentiškų sukilėlių, revoliucionierių kelias.

Kai žmogus save prisimena ir dirba su savimi, kai jis nesusitapatina su visomis gyvenimo problemomis ir sielvartu, tada šis žmogus faktiškai keliauja vertikaliu keliu.

Žinoma, pašalinti negatyvias emocijas, atsikratyti visų susitapatinimų su mūsų gyvenimo srove, su visokiomis problemomis, verslu, skolomis, paskolų įmokomis, būsto paskolomis, su telefono, vandens ir elektros sąskaitomis, t. t. niekada nėra lengva užduotis.

Bedarbiai, kurie dėl tam tikrų priežasčių neteko savo darbo, neabejotinai kenčia dėl pinigų stygiaus. Jiems labai sunku pamiršti savo situaciją ir nesijaudinti ar savęs netapatinti su savo problemomis.

Kas kenčia ir verkia, kas tapo kokios nors išdavystės ar neteisybės, nedėkingumo, apkalbų ar apgaulės aukomis, tie iš tikrųjų save pamiršta. Jie pamiršta savo vidinę Esybę ir visiškai susitapatina su savo moraline tragedija.

Darbas su savimi yra pagrindinė vertikalaus kelio charakteristika.

Niekas negali eiti Didžiojo Sukilimo keliu, jeigu jis niekada nedirba su savimi.

Darbas, kurį mes minime, yra psichologinės prigimties. Šis darbas susijęs su tam tikra akimirkos, kurioje mes randamės, transformacija.

Mums reikia išmokti gyventi akimirka iš akimirkos.

Pavyzdžiui, asmuo, kuris yra praradęs viltį dėl kokių nors sentimentalių, ekonominių ar politinių problemų, akivaizdžiai pamiršo savo vidinę Savastį.

Jeigu toks asmuo akimirkai sustotų ir stebėtų situaciją, pamėgintų atsiminti savo vidinę Savastį ir tada pasistengtų suprasti savo požiūrio priežastį...

Jei jis trumpam tai apmąstytų ir pagalvotų, jog viskas praeina, jog gyvenimas yra greitai pralekiantis, iliuzinis ir kad mirtis paverčia visas pasaulio tuštybes pelenais...

Jeigu jis suprastų, kad jo problema realiai yra tiktai bevertė liepsna, kuri greitai užges, tada jis netikėtai pamatytų, jog viskas pasikeitė.

Mechaniškas reakcijas galima transformuoti pasitelkus loginę konfrontaciją ir vidinį Esybės saviapmąstymą.

Akivaizdu, kad žmonės reaguoja mechaniškai, kai susiduria su įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis.

Vargani žmonės! Paprastai jie tampa aukomis. Kai kas nors juos giria – jie šypsosi, kai pažemina – jie kenčia. Kai yra įžeidžiami – jie įžeidinėja, kai juos įskaudina – jie irgi skaudina; jie niekada nėra laisvi. Jų gyvenimo bendrakeleiviai geba juos iš laimingų padaryti nelaimingais, iš vilties nuvaryti į neviltį.

Kiekvieno iš šių žmonių ėjimas išilgai horizontalaus kelio yra panašus į muzikos instrumentą, kuriuo jų draugai gali groti kaip tik nori.

Kas išmoksta transformuoti mechaniškas reakcijas, tas iš tikrųjų įžengia į vertikalųjį kelią.

Tai rodo esminį pasikeitimą egzistencijos lygmenyje, nepaprastą psichologinio sukilimo rezultatą.

<<< Nuostabios kopėčios           Esmė >>>

__________________