Stebėjimas ir savęs stebėjimas yra du visiškai skirtingi dalykai; vis dėlto jie abu reikalauja dėmesio.

Kai mes stebime pro jutimų langus, mūsų dėmesys yra nukreipiamas į išorę, link išorinio pasaulio.

Tačiau stebint save, išorinės percepcijos jutimo organai yra beverčiai, kadangi mūsų dėmesys nukreipiamas į vidų. Faktiškai dėl šios priežasties pradedančiajam yra sunku stebėti savo vidinius psichologinius procesus.

Oficialaus mokslo praktinis atskaitos taškas yra kažkas, ką galima stebėti. Dirbant su savimi, atskaitos taškas yra savęs stebėjimas, savistaba.

Be abejonės, šie du aukščiau paminėti atskaitos taškai veda mus visiškai skirtingomis kryptimis.

Kažkas gali pasenti, būdamas įnikęs į bekompromisines oficialaus mokslo dogmas, studijuodamas išorinius fenomenus, stebėdamas molekules, atomus, ląsteles, žvaigždes, saules, kometas, t. t., nepatirdamas jokio esminio pasikeitimo savo viduje.

Žinių kategorija, kuri kažką transformuoja viduje, niekada negali būti įgyta per išorinį stebėjimą.

Tikrosios žinios, galinčios iš tikrųjų sukelti esminį vidinį pasikeitimą mumyse, yra paremtos tiesioginiu savęs stebėjimu.

Mes neatidėliotinai turime savo gnostikus studentus paskatinti save stebėti, paaiškinti kaip jie turėtų tai daryti ir kodėl.

Stebėjimas – tai būdas pakeisti mechaniškas pasaulio aplinkybes. Tačiau vidinis savęs stebėjimas yra būdas keistis viduje.

Taigi, kaip viso to išvadą, mes galime ir turime aiškiai patvirtinti, kad egzistuoja dvi žinių rūšys: išorinės ir vidinės. Dėl to, jei mes savyje neturime magnetinio centro, kuris gali atskirti tas dvi žinių rūšis, šių dviejų kanonų ar idėjų tipų mišinys mumyse sukels vien tik painiavą.

Žymiosios pseudoezoterinės doktrinos, su tvirtais scientizmo pagrindais, priklauso išorinei stebėjimo sferai. Vis dėlto daugelis aspirantų jas priima kaip vidines žinias.

Taigi priešais mus egzistuoja du pasauliai – išorinis ir vidinis.

Pirmasis, išorinis, suvokiamas per išorinės percepcijos jutimus. Antrasis, vidinis, gali būti suvokiamas tiktai per vidinio savęs stebėjimo jutimą.

Mintys, idėjos, emocijos, troškimai, viltys, nusivylimai, t. t. yra vidiniai ir nematomi mūsų naudojamiems eiliniams, įprastiems jutimams. Vis dėlto jie mums yra daug realesni už virtuvės stalą ar svetainės sofą.

Žinoma, mes daugiau gyvename savo vidiniame, nei išoriniame pasaulyje. Tai yra nenuginčijama ir nepaneigiama.

Mūsų vidiniuose, slaptuose pasauliuose mes mylime, trokštame, įtarinėjame, laiminame, keikiame, ilgimės, kenčiame, mėgaujamės, jaučiamės nusivylę, apdovanoti ir t. t.

Be abejonės, šie du pasauliai – tiek išorinis, tiek vidinis – yra eksperimentiškai įrodomi. Išorinis pasaulis yra tai, ką galima stebėti. O pats savaime vidinis asmens pasaulis yra tai, ką galime savyje stebėti čia ir dabar.

Kas iš tikrųjų nori pažinti Žemės planetos, Saulės sistemos ar galaktikos, kurioje mes gyvename, vidinius pasaulius, tas pirmiausia turi pažinti savo asmeninį pasaulį, individualų, vidinį gyvenimą, pažinti savo paties vidinius pasaulius.

 Žmogau, pažink save ir tu pažinsi Visatą bei dievus.

Kuo daugiau tyrinėsime šį vidinį pasaulį, vadinamą „aš pats“, tuo labiau suvoksime, jog vienu metu mes gyvename dviejuose pasauliuose, dvejose realybėse, dvejose aplinkose: išorinėje ir vidinėje.

Taip pat, kaip žmogui būtina išmokti vaikščioti išoriniame pasaulyje, kad jis nenukristų nuo skardžio ar nepasiklystų miesto gatvėse, ar išmoktų pasirinkti draugus, ar nesusidėtų su ydingaisiais, ar nevalgytų nuodų, t. t., taip ir per psichologinį darbą su savimi, mes išmokstame vaikščioti vidiniame pasaulyje, kurį galima tyrinėti tik per savęs stebėjimo procesą.

Tiesą sakant, šiais tamsiais laikais, kuriais mes gyvename, savęs stebėjimo jutimas mūsų smukusioje žmonių rasėje yra sunykęs.

<<< Geras namų šeimininkas       Savęs stebėjimas >>>

__________________