Kadangi aukštesnysis ir žemesnysis yra dvi to paties dalyko pusės, verta padaryti sekančią išvadą: aukštesnysis „aš“ ir žemesnysis „aš“ yra du to paties tamsaus ir daugybinio ego aspektai.

Taip vadinami dieviškasis „aš“ ar aukštesnysis „aš“, alter ego ar kas nors panašaus neabejotinai yra „aš pats“ gudrybė, savęs apgaudinėjimo forma.

Kai „aš“ nori toliau egzistuoti šiame pasaulyje ir po mirties, jis save apgaudinėja klaidinga koncepcija, jog yra dieviškas ir nemirtingas.

Nei vienas iš mūsų neturime tikro „aš“, kuris yra pastovus, nekintamas, amžinas, neapsakomas, t. t.

Iš tikrųjų niekas neturi tikro ir autentiško Esybės vientisumo. Nelaimei, mums nepriklauso netgi tikra individualybė.

Nors ego ir toliau egzistuoja po mirties, jis vis dėlto turi pradžią ir pabaigą.  

Ego, „aš“ niekada nėra kažkas individualaus, vientiso, niekada nėra visiška vienybė. Akivaizdu, jog „aš“ sudarytas iš daugelio „aš“.

Rytų Tibete šie „aš“ vadinami psichiniais agregatais ar paprasčiausiai pozityviomis ar negatyviomis vertėmis.

Jeigu apie kiekvieną „aš“ galvosime kaip apie atskirą asmenį, tada mes neabejotinai galėsime tvirtinti štai ką – kiekviename šiame pasaulyje gyvenančiame žmoguje egzistuoja daugybė asmenų.

Be abejonės, kiekviename iš mūsų gyvena daugelis skirtingų asmenų: vieni yra geresni už kitus, kiti blogesni...

Kiekvienas iš šių „aš“, kiekvienas iš šių asmenų kovoja dėl viršenybės.

Kaip tik įmanoma dažniau kiekvienas šis „aš“ nori būti vieninteliu. Kiekvienas jų nori valdyti intelektualines smegenis ar emocinį ir motorinį centrus tol, kol jo nepakeičia kitas...

Tikri aiškiaregiai, tikri nušvitusieji mokė daugelio „aš“ doktrinos Rytų Tibete...  

Vienoks ar kitoks „aš“ įasmenina kiekvieną mūsų Defektą. Kadangi mes turime tūkstančius ir netgi milijonus defektų, akivaizdu, jog mumyse gyvena daugelis asmenų.

Kalbant apie psichologinius dalykus, mes neabejotinai patikrinome, jog paranoikai, savęs garbintojai ir mitomaniakai niekada ir už nieką pasaulyje neišsižadėtų savo numylėto ego kulto.  

Be abejonės, tokie žmonės mirtinai nekenčia daugelio „aš“ doktrinos.

Iš tikrųjų, kai žmogus nori save pažinti, jis turi save stebėti ir bandyti suprasti skirtingus „aš“, kurių gausu mūsų asmenybėje.

Jeigu kas nors iš mūsų skaitytojų vis dar nesuvokia daugelio „aš“ doktrinos, tai taip yra tik dėl praktikos trūkumo savęs stebėjimo srityje.

Kai kažkas praktikuoja vidinį savęs stebėjimą, jis pats laipsniškai atranda daugelį asmenų, daugelį „aš“, gyvenančių mūsų asmenybėje.

Tie, kurie neigia daugelio „aš“ doktriną, kurie garbina dieviškąjį „aš“, neabejotinai niekada rimtai savęs nestebėjo.

Užsimindami apie juos, Sokrato stiliumi mes pasakysime, jog šie žmonės ne tik ignoruoja, bet dar daugiau: jie ignoruoja, kad ignoruoja.

Žinoma, mes niekada negalėsime savęs pažinti be rimto ir gilaus savęs stebėjimo.

Akivaizdu, jog bet koks vidinis pasikeitimas yra daugiau negu neįmanomas, kol kas nors save laiko išimtinai vientisu.

<<< Skirtingi „aš“           Esminis pasikeitimas >>>

__________________