miniBB: free php bulletin board and forum softwareminiBB: free php bulletin board and forum software 
 - Forumas - Atsakyti - Statistika - Registracija - Paieška - Narių sąrašas
www.gnosis.lt bendruomenė / Verta Dėmesio / Apie abortus, moterų laiškai kunigui
Autorius Žinutė
Admin
Administracija
# Atsiuntė: 3 Rugsėjo 2009 10:43
Atsakyti 


Pirma istorija
Aš buvau atitolusi nuo Dievo ir gyvenau nedorą gyvenimą (net vieną kartą įėjus į bažnyčią spiaudžiau ant tikinčiųjų). Mano mama neaiškino, kaip turėčiau praleisti savo jaunystę.

1943 ar 1944 m. tapau nėščia, 5 mėnesių kūdikį abortavau. Vaikas dar kurį laiką buvo gyvas. Mama paėmus vaiką palaidojo į savo artimųjų kapą. 1973 metais grįžau prie Dievo ir iš karto prabudo sąžinė už visas nuodėmes, bet ypatingai už šį abortą. Verkiu beveik kiekvieną dieną iš tikros širdies, bet nesugrąžinsi kūdikiui gyvybę. 1971 m. sapnuoju tokį sapną. Einu į Aušros Vartus ir man kelią pastoja maža mergytė. Aš noriu ją aplenkti, bet ji nesiduoda, vis užeidama priešais mane (mergytė apie 2-3 m.). Aš jos klausiu: "kur tavo mama?" O ji man sako: "Tu mano mama, pakrikštyk mane Violeta". "Aš pasakiau savo mamai, mama nuėjo pas kunigą ir paklausė, kaip ją pakrikštyti, o kunigas patarė, kad nueitų prie kapo ir pakrikštytų, paėmus švento vandens. Tuo metu mama jautė kažkokį vidinį džiaugsmą. Vėliau aš ištekėjau. Mirė vyras. 1984 metais vėl sapnuoju: ateina mano dukrytė su mirusiu vyru ir atneša man mažytį tortelį, išpuoštą tokiais, kaip rasa, lašeliais. (Mergytė jau apie 14-15 m.) Ji šiuos lašelius liečia su savo piršteliais. Tie lašeliai subyra ir sako: "mama, tie lašeliai - tai tavo ašaros, neverk".

Ši vaiko žmogžudystė labai slegia. Moterys, nežudykit savo vaikų, nes ašaros nesugrąžina vaiko gyvybės!

Eugenija


Antra istorija
Auginu keturis vaikus. Supratau, kad laukiu penkto. Pasitarę su vyru nusprendžiau nutraukti nėštumą. Prieš einant į polikliniką susapnavau keistą sapną. "Man bevaikščiojant prieina prie manęs jaunas, labai gražus, aukštas jaunuolis juodu kostiumu ir sako:
- Nieko nedaryk, aš būsiu inžinierius".
Pabudus aš išsigandau, nes supratau, kad kalbėjau su savo negimusiu sūnumi. Aš labai pergyvenau, bet vis vien nuėjau į polikliniką daryti išsiurbimo, nes begalinis vargas bendrabutyje, amžini nedatekliai.
Nuostabu yra tas, kad nėštumas buvo labai mažas, vos kelios dienos. Turbūt aš kalbėjau su būsimo vaiko siela ir mačiau koks jis būtų buvęs suaugęs.

Mane vėl pradėjo kamuoti baisus sapnas. "Einu aš pro apgriuvusį namą ir girdžiu vaiko šauksmą. - Gelbėk mane. Įeinu į vidų ir matau siaurą gilų šulinį, uždengtą dangčiu. öulinį saugo biaurus juodas vyras. Nustūmiau aš tą vyrą į šalį, atidengiau dangtį ir pamačiau virvėm surištą ir žemyn galva pakabintą mergaitę. Ištraukiau aš ją, išvyniojau iš merlės, o ji vėl sako: "Gelbėk mane" Aš jai sakau: palauk dar truputėlį, išgelbėsiu. Aš sapne supratau, kad tai sesers negimusi duktė šaukiasi pagalbos".

Susirinkom visi paminėti tėvo mirties 25-mečio. Aš sesės paklausiau, kas čia dabar yra. Ji prisipažino dariusi išsiurbimą. Ji sako:
- Padariau didelę klaidą, labai gailiuosi, bet į bažnyčią neisiu atlikti išpažinties, nes bijau kunigo, mane išvarys iš bažnyčios.
Aš jai sakau:
- Jeigu tu neprieisi išpažinties, aš išsikraustysiu iš proto, sapnai neduoda man ramybės.
Priėjo ji išpažinties ir liovėsi mano košmariški sapnai.
Tai įvyko 1989 m. Mirė mano brolis. Tą pirmą šermenų naktį aš užmigau vos kelias valandas, bet spėjo prisisapnuoti mano tas pats miręs brolis ir nuvedė mane į negimusių vaikų pasaulį.
Ten mačiau didžiulį parką, apšviestą neonine šviesa. Vaikų buvo labai daug, didelių ir mažesnių, ir visai mažučių. Jie buvo visai nuogi, tik kūneliai pridengti juodu permatomu šydu, burnytės ir užpakaliukai užklijuoti pleistrais, tai buvo baisu.

Ir dar brolis liepė pasakyti visiems, kad "santuokinė ištikimybė mūsų gyvenime yra labai labai svarbi, nes ji panaikina šimtus kitų nuodėmių". Ir parodė man, kas laukia tų, kurie šito nesilaiko.


Trečia istorija
Ketvirtadienio naktį sūnus sirgo ir aš mažai miegojau. Paryčiais prigulusi susapnavau tokį sapną.
Prasiskleidžia užuolaida, uždėta vietoj durų, ir įeina du vaikučiai, gal 2-jų metukų. Abu jie susikabinę rankytėmis, vienas raudona striukyte, kitas - mėlyna, matau jų rudenines kelnytes, mažus batukus. Aš pagalvojau, kad atvažiavo sesers mergaitė ir tai jos dvynukai Artūras ir Robertas. Aš ieškau jų veidukų, bet kaip išsigąstu, kai pamatau, kad veidukų nėra, vietoj galvučių raudonos kepurės ant pečių. Jie tupsi kojytėmis, susikabinę rankytėmis eina į vieną ar į kitą pusę ir aš išgirstu vidinį balsą: tai tavo nužudyti vaikai.

Siaubas apima mane ir aš išgirstu ausyse spengimą, lyg spyruoklės traukimą iš savo kūno ir atsirandu palubėje. Pro sieną matau mėlyną dangų ir ilgą baltą peršviečiamą tunelį. Jo gale matau švelnią šviesą, ji lyg kviečia mane, tai lyg rūmai, pilis ar miestas. Staiga aš suprantu, kad tai mano dvasia atsiskyrė nuo kūno ir aš lekiu Anapus. Aš šaukiu vyrą vardu, klykiu kiek galiu, tiesiu į jį ranką. Tačiau jis miega ir negirdi. Aš noriu gyvent, aš šaukiu iš nevilties, bet suprantu, kad aš jau dvasia ir manęs vyras neužgirs, nepatrauks prie savęs už ištiestos rankos. Aš noriu gyvent, taip noriu gyvent. Man taip baisu mirties ir mažų beveidžių vaikų. Stipri jėga paleidžia mane ir aš vėl savo kūne. Nubundu ir šaukiu vyrą vardu. Viešpatie, ką aš padariau, tikriausiai Tu norėjai parodyti man tai, ką jautė jie, kai juos aš žudžiau. Atleisk man Viešpatie, man taip baisu. Aš ilgai girdžiu trepsėjimą mažų kojyčių.

Marytė N.


Ketvirta istorija
Būdama sąjūdžio ,,Už gyvybę" narė, dariau daug nėštumo testų jaunoms moterims. Vienok, kai mano septyniolikmetei dukrai testas pasirodė teigiamas, širdis pradėjo tvinksėti, rankos drebėti, odukra pravirko. Visa savo patirtimi ir galia mėginau jai padėti, atkalbėdama nuoi paties blogiausio - aborto. Iš pradžių ji su manim sutiko. Tačiau grįžus iš mokyklos visiškai pasikeitė, neleido net prisiliesti prie jos.Kažkas pakeitė jos mąstymą. Netrukus sužinojau, kas pakeitė dukros mąstymą - tai ,,Planned Parenthood" žmonės (abortų šalininkų organizacija), į kuriuos kreipėsi ,,draugo" patarta. Kaip paprastai tokiais atvejais, jie įkalba, naudodamiesi panašiais argumentais:,,Jau esi didelė, gali pati apsispręsti", ,,Vaikas sugadins visą gyvenimą", ,,Tėvai nebūtinai turi žinoti" ir panašiai.

Dukra pranešė, kad ji jau apsisprendusi, abortas jai vienintelis pasirinkimas. Aš paklausiau, ar ji žino, kad žudo savo kūdikį, mūsų anūką?-,,Taip",-atsakė. Visi jos atsakymai buvo mechaniški, be jokio jausmo. Mes su draugais meldėmės nuo testo pradžios, bet dabar maldos tapo dar intensyvesnės, beveik desperatiškos. Vaiko tėvas sakėsi nuvešiąs dukrą į klinikas ir užmokėsiąs už abortą.

Aborto dienos rytą namuose vyravo mirtina tyla - kaip kapo duobėj. Viskas Dievo rankose, mes aukojom Jam savo skausmą ir maldas. Žinojau, kad mūsų šeimos gyvenimas po šio įvykio nebebus jau toks pats. Kai popiet dukra grįžo, ji atrodė baisiai. Verkė ir vaikščiojo kaip baisiame sapne. Be perstojo skambėjo jos dejonė:,,Jie tai padarė!"

Niekada neįsivaizdavau, kokia yra maldos galia... Vieną dieną po keturių savaičių, atlikus kontrolinį patikrinimą, dukra grįžo namo isterijos apimta,-seselė,kuri apžiūrėjo ją, pareiškė,kad ji tebėra nėščia.Nėštumo testas tai patvirtino.Abortas buvo bergždžias! ,,Draugai" iš ,,Planuotos tėvystės" ėmė siūlyti pakartoti abortą, bet dukra greit grįžo namo. Kai ji man tai papasakojo, mano sąmonė tuo pačiu metu sprogo ir iš baimės, ir iš palengvėjimo. Aš prašiau Viešpatį patart, ką daryti toliau. Reikėjo patikrinti, ar vaikas gyvas. Tai mes padarėm pas artimiausią ginekologą. Aš žinojau, kad šiuo metu esu Dievo įrankis. Slaugė pakvietė mane į kabinetą. Dukra sėdėjo nuleista ant kelių galva ir kažką sriūbaudama murmėjo. Aš prikišau ausį prie jos burnos ir išgirdau; ,,Aš girdėjau vaiko širdies plakimą". Jis gyvas! dar kartą pajutau Dievo globojančią ranką.

Mus išlydėjusi registratūros seselė su ašaromis akyse pasakė:,,Tai stebuklas!",,Planned parenthood" prašovė. Kitą dieną reikėjo patikrinti ultragarsu, ar nepakenkta kūdikio sveikatai. Išsigandau išgirdusi rimtą gydytojo toną. Jis pranešė, kad yra nenormalumų ausyse. Sakė, dar yra laiko atsikratyti vaiko. Šis žmogus taip pat norėjo kūdikio mirties.Dukra ramiai pasakė :,,Ne", ir mes išėjom.Manau , tai buvo Dievo bandymas dukros tikėjimui. Mes pasitikrinom pas kitą - sąjūdžio ,, Už gyvybę" gydytoją ir, anot jo, vaikas buvo normalus. Mergytė gimė vienu mėnesiu anksčiau, bet sveikata normali. Ta, kuri buvo pasmerkta mirčiai, gyva ant dukros rankų. Mūsų akyse buvo džiaugsmo ir prisikėlimo ašaros.



___________________

Meilės ir Šviesos

Admin
Administracija
# Atsiuntė: 3 Rugsėjo 2009 10:44 - Redagavo: Admin
Atsakyti 


Penkta istorija
Kaip ir daugelis merginų norėjau ištekėti ir turėti savo šeimą. Mamytė jau buvo mirusi, o tėvelis gyveno savo gyvenimą. Abu su savo išrinktuoju buvome jauni ir laimingi. Tačiau neilgai truko toji laimė, pasijutau nėščia. Žmogus, kuriuo taip tikėjau, atsisakė mane vesti. Sakė, jis dar per jaunas auginti vaikus, todėl paliko 40 rub. ir liepė "susitvarkyti".

Netikėtai sutikau savo draugę, kuriai papasakojau savo bėdą. Tą vasarą ji augino moterų gydytojai sūnų. Supažindino mane, ir gydytoja liepė ateiti penktadienį. Ketvirtadienio naktį į penktadienį sapnuoju sapną. Stovi prieš mane berniukas 4-5 metukų, šviesiaplaukis ir prašo: "mamyte, nevaryk mane, aš tau būsiu labai geras".

Bet iš ryto, nieko negalvodama apie sapną, aš nuvažiavau pas gydytoją. Ji nuvedė mane į kambarį ir liepė palaukti, nes virinosi įrankiai. Basutes palikau koridoriuje. Staiga mane pradėjo drebulys kratyti, ir aš išgirdau balsą: "Mamyte, nevaryk manęs", o giliai pasąmonėje sako: "bėk iš čia, bėk..."

Ir aš, drebėdama iš baimės, kad mane nepamatytų, išėjau tyliai į koridorių, pasiėmiau į rankas basutes ir išėjau. Atsidūrusi gatvėje, bėgau ilga Baršausko gatve. Man atrodė, kad nori iš manęs atimti tai, kas man labai brangu, ir pajutau tokį didelį karštą jausmą apginti tą, kas buvo po mano širdim. Ir tik prie autobuso pamačiau, kad mano rankose buvo basutės. Grįžusi namo, nuėjau į kapus, išverkiau mamai savo lengvabūdišką dalią ir jau tvirtai pasakiau, kad vaikelį auginsiu.
Po to aš ištekėjau už sūnaus tėvo, bet laimės nebuvo. Dabar mano sūnui jau 30 metų. Jis iš tiesų buvo ir yra man geras ir jautrus. Vedęs, dovanojo man anūkėlę Ievutę.

Be sūnaus, aš dar užauginau dvi dukras, kurios taip pat man yra geros, dėmesingos. Kažkada jaunystėje aš bijojau likti viena. Todėl Dievas mane apdovanojo ne tik gerais vaikais, bet ir marčia, žentu ir anūkėliais.

Baigdama norėčiau tarti jaunoms mamoms ir merginoms, kurios pajusite gyvybę savyje, neskubėkite daryti sprendimo. Įsiklausykite į nebylų šauksmą. Pasitikėkite Dievu, ir negriaukite Jo planų, nes ateityje teks labai daug kentėti dėl savo lengvabūdiškumo.

Irena N.



___________________

Meilės ir Šviesos

Admin
Administracija
# Atsiuntė: 3 Rugsėjo 2009 10:44 - Redagavo: Admin
Atsakyti 


Šešta istorija
Augom šeimoje 8 vaikai. Buvau šeštas vaikas. Mama man jau suaugusiai pasakojo, kad mane pagimdžiusi susapnavo tokį sapną - övč. Panelė Marija pasilenkusi prie mano lovelės labai gailiai verkė.

Kaip ir daugelį merginų, paliko mane mylimas žmogus ir gimė mažas sūnus. Iki metų pati auginau, dirbau valytoja, o vėliau niekaip negalėjau gauti savaitinio darželio. Padirbusi mėnesį naktimis, o dieną prižiūrėdama sūnelį, supratau, kad daugiau neištversiu, kreipiausi pas profsąjungos pirmininką, kad padėtų. Paskambino į švietimo skyrių ir pasakė, kad vaikų namuose yra laisvų vietų - atiduok sūnų į vaikų namus. Verkiau apkabinusi mažylį ir sakiau, kad niekam jo neatiduosiu. Teko važiuoti pačiai į švietimo skyrių, ten mane ėmė įkalbinėti, kad vaikas bus pavalgęs, aprengtas, prižiūrėtas ir pati galėsiu jį aplankyti. Nesutikau ir darželyje vieta atsirado.

Taip ir gyvenom. Aš dirbau, sūnus darželyje, retą dieną neaplankydavau. Retkarčiais nuvažiuodavau pas tėvus, jie gyveno toli, labai pergyveno, kad gimė sūnus be tėvo, smerkė broliai, seserys.

Kai sūnui buvo penki metai, sutikau žmogų, dirbom kartu, patiko, žinojau, kad buvo teistas, bet pati buvau su nuodėme, todėl nesmerkiau jo. Atvirkščiai, stengiausi jam padėti nuoširdumu, gerumu. Susidraugavom, vėliau apsivedėm. Tėvams ir artimiesiems nesakiau, kad jis teistas. Susituokėm Kaune, Santuokos Sakramentą suteikė tėviškės bažnyčioje. Laimingi buvo tėvai, broliai, seserys. Laiminga buvau ir aš, sūnus turės tėtį, pati nebūsiu pažeminta. Tik labai jau staugė tą naktį šuo, kad užmigti negalėjau, o paryčiais užsnūdusi susapnavau tokį sapną. Mano vyras lauko virtuvėje nužudęs žmogų, peilis įsmeigtas į krūtinę, visur kraujas, kruvinos šiaudų gniūžtės. Pradėjau klykti ir atsibudau nuo savo riksmo, o šuo taip gailiai staugė. Tas sapnas ilgai man prisimindavo.

Grįžom į Kauną, gyvenom atskirai. Jis pas savo tėvus, aš su merginom. Pasijutusi nėščia paprašiau fabriko direktoriaus, kad skirtų atskirą kambarį, nes daug šeimų buvo gavę, netgi po 2 kambarius. Direktorius tik pasityčiojo iš manęs, pasakęs, kad nereikia aklai vaikų prisidaryti. Taip praėjo trys mėnesiai nuo vestuvių, kai vyras padarė naują nusikaltimą. Girtas būdamas sužeidė žmogų peiliu, teisė fabrike parodomasis teismas visu griežtumu. Gavo 12 metų ir du metus tremties. Ką aš išgyvenau sunku aprašyti, baisiau atrodė ir būt negali. Be savo kampo, be pinigų, nėščia antru vaiku. Bendradarbių pikti užgaulūs žvilgsniai, baisus paniekinimas. Ateidavo į mane pažiūrėt iš kitų cechų. Bandito žmona. Moterys ėmė įkalbinėt, kad greičiau daryčiau išvalymą, išsiskirčiau su vyru. Negalėjau apie tai pagalvot. Juk prisiekiau bažnyčioje prieš Dievą. Ar Dievas atleis?

Vėliau grėsė persileidimas, atsiguliau ligoninėn. Jaučiau kūdikio judesius, nors gydytojai aiškino, kad vaikas nesivysto ir išvalymas būtinas. Kiekvieną dieną reikalavo daryt abortą, aš nesutikau. Apie judesius jie nenorėjo nieko žinot, sako tai fantazija. Vėliau manęs pagailėję prijungė aparatą "Mažylis" ir pasigirdo širdelės plakimas. Išleido namo.
Gimė dukra 8 mėnesių, taip sakė gydytojai, nors buvo pilnai išsivyščiusi. Gavau atskirą kambarį. Susirašinėjau su vyru. Kartą į metus susitikdavom. Siunčiau siuntinius. Mirė tėvas, taip ir nesužinojęs, kad žentas kalėjime. Mirė mama. Netekau artimiausių žmonių. Atrodė pasaulis nebemielas. Didelę meilę jaučiau Jiems, ir daug skausmo suteikiau.

Vargau, auginau vaikus. Sūnus sirgo alergine bronchine astma, epilepsija. Mergaitė - alergine astma. Ligoninės, sanatorijos, biuleteniai, nemokamos pažymos. Bijojau iškviestos gydytojos, bijojau bendradarbių. Nebuvo jokios užuojautos, tik skundai viršininkams. Buvo tokių dienų, kad vaikams pieno neturėjau už ką nupirkti. Pardaviau vestuvinius žiedus, dėl ko labai pergyvenau. Vasarą rinkdavau uogas, turguje parduodavau.
Buvo ir gerų žmonių. Suleisdavo nemokamai vaistus. Atnešdavo vaikams drabužėlių. Tetos duodavo lašinių, kelis kartus pinigų. Brolis atveždavo bulvių, seserys kartais dešros, medaus ir t.t. Gal baisiausia yra tai, kai žmonės duodami iškalba, kad esi našta šeimai, nereikėjo vestis su nusikaltėliu ir t.t. Viena tikinti mergina, labai kukli ir gera, vis atnešdavo pinigų prieš šv. Kalėdas ar šv. Velykas. Vis sakydavo, kad tai nuo vieno, ar kito kunigėlio. Nors pati neturėjo televizoriaus, šiuo metu augina du vaikučius iš vaikų namų ir labai vargsta.

Grįžo vyras po 10 metų, visų mūsų laukiamas ir kartu nelaukiamas. Visaip žmonės kalbėjo, muš tave ir vaikus, nieko gero iš jo nebebus. Sunku buvo, labai sunku, nes pusę metų negalėjo nei prisiregistruot, nei įsidarbint. Turėjo 2 metus tremties ir tą tremtį Lietuvoje turėjo panaikinti. Laukėm įsakymo. Daug buvo nesutarimų, ašarų.
Susirgau, likau be sveikatos. Siuntė mane į onkologinį. Gėriau vaistus. Tik trečią kartą besikreipiant į gydytojus nustatė, kad esu nėščia. Buvo penktadienis, o pirmadienį liepė pasidaryti tyrimus, kad galėčiau trečiadienį su siuntimu važiuoti daryti abortą. Jaučiau judesius, bet gydytoja apie tai ir žinot nenorėjo. ņmė su sesute įkalbinėt greičiau atsikratyt kūdikiu. Buvau labai suvargusi 39 metų. Sūnui buvo 16, mergaitei 10. Išėjau iš poliklinikos verkdama. Kaip pasielgt? Vyras be darbo, neaiškūs draugai, pinigų nėra, vienas kambarys, kokia ateitis ar dar neatsitiks kokia nelaimė. Nuėjau pas seserį. Sesuo išklausiusi manęs griežtai pasakė: daryk kuo greičiau abortą, tik nesugalvok gimdyti. Dabartis tavo baisi ir ateitis neaiški. Paramos iš niekur nelauk, visi mes turim savo bėdų. Vos parėjau namo. Baisi neviltis mane apėmė, gaila buvo to judančio mažylio, bet prieš akis dar baisesnė ateitis. Ir viskas taip neaišku, taip baisu. Vakare atėjo draugė, pasipasakojau, prašiau patarimo. Sako: negyvenk svajonėmis, daryk greičiau abortą ir džiaukis, kad dar gali pasidaryt.

Atsiguliau, o užmigt negaliu, mintis mintį veja. Paryčiais užsnūdau ir susapnavau tokį sapną. Važiuoju aš į tėviškę. Išlipau iš autobuso ir lekiu kalneliais, vingiuotais takeliais per pievas, pro pamiškę ir tėvų gryčią (tėviškė seniai numelioruota). öilta vasaros diena, saulė šviečia, paukščiukai čiulba, bitės dūzgia, o gėlių, gėlių! Tiesiog nepakartojama diena. O man širdyje taip gera, nes žinau, kad troboje yra mano kūdikis, tik nežinau kokios lyties ir labai noriu pamatyti jo veiduką. Todėl skubu, tiesiog skrendu, taip gera ir lengva. Atidarau trobos duris ir mane pasitinka mano mažylis. Vos pradėjęs vaikščioti su šliaužtinukais, toks mielas mano mažiukas. Plaukučiai šviesūs, akytės mėlynos, smulkūs dantukai. Eina prie manęs ištiesęs rankytes ir šypsosi. Paimu ant rankų ir pajuntu, kad šlapias, permaunu kelnytes ir pamatau, kad berniukas. Mano mielas mažas sūnelis. Kokia aš laiminga. Bet aš skubu, turiu grįžt namo. Tuo tarpu atsidaro durys ir įeina sesuo. Sesuo sako, kad nesirūpinčiau sūneliu, nes jis labai geras vaikas, ji mažylį dar pažiūrės (vėliau tą seserį pakviečiau pabūt krikšto motina). Ir aš laiminga lekiu per pievas, visur taip gražu, šilta, man taip gera, o akyse sūnelis. Nubundu, o sapnas akyse, lyg būtų tikrovė. Dar pagalvoju, kodėl tokie šviesūs plaukučiai, juk mes su vyru abu tamsiaplaukiai.

Griežtai nusprendžiau: nedarysiu aborto, mano sūnus turi gimti. Papasakojau vyrui. Vyras sako: tu viena 2 užauginai, o dabar abu trijų neužauginsim.

Per tuos nėštumo mėnesius visko buvo. Vyras įsidarbino. Kaimynai, bendradarbiai varstė pilvą žvilgsniais, juokėsi ir apkalbėjo. Kadangi esu labai jautri, viską ėmiau į širdį. Buvo dienų, kad vyras po kelias dienas namo nepareidavo. Širdies skausmas ir neviltis apimdavo mane. Pasaulis atrodė pilkas, vien nežinia. Gydytojai tikslaus nėštumo nenustatė, todėl siuntinėjo iš vieno kabineto į kitą. Kankindavaus per naktis. Vieną pavasario rytą prabudau anksti. Aušo. Pajutau, kad mano galvą laiko švelnios, švelnios rankos. Pakėliau akis ir pamačiau moterį, nuo galvos iki kojų apsisiautusią baltu rūbu. Geltoni plaukai, mėlynos akys. Tačiau veidas, aš niekur nemačiau tokio veido, jis lydės mane visą gyvenimą. Jis spinduliavo gerumu, iš akių ir lūpų, iš kiekvienos veido kertelės spinduliavo mielas, geras švelnumas. Aš žiūrėjau į ją, o ji į mane sruvo gerumo, švelnumo srovės, kurių nei nupiešt, nei aprašyt neįmanoma. Ji paglostė man du kartus plaukus ir tarė: "Nenusimink, tau gims sūnus". Ir man bežiūrint išnyko. Tai buvo nežemiška būtybė, aš nežinau kas ji, greičiausiai tai buvo Švč. Panelė Marija. Gal pagailo jai mano kančių ir bemiegių naktų.

Gimė sūnus 1991 metais gegužės 24 d. Kelių mėnesių gimė, niekas taip ir nepasakė. Svėrė 2450 g. Pavadinom jį atsineštiniu vardu - Vilmantu. Visų namiškių laukiamas ir mylimas. Šviesiais plaukučiais, mėlynom akutėm. Tas pats vaikutis, kurį mačiau sapne. Dabar jam trys metai, pažįsta visas raides, turi gerą atmintį, viskuo domisi ir vis klausinėja apie Dievuliuką.

Vyras dirba kartu su sūnum, dukra mokosi. Kadangi netekau darbo, tai su mažuoju tvarkausi namuose. Neesam turtingi, bet esam laimingi. Kartais tą laimę užtemdo maži tamsūs debesėliai. Tikiu, kad gyvenimas jau eina į priekį. Gal per kančias ir turi ateiti laimė. Niekada nesmerkim žmogaus, juk taip sunku tam pasmerktajam.

Marytė Navickienė


Paimta iš www3.vdu.lt/life/


___________________

Meilės ir Šviesos

Jūsų atsakymas
Bold Style  Italic Style  Underlined Style  Image Link  URL Link  Color Picker 
:) ;) :up: :down: :lol: :confused :cool: :sad: :shame: :smirk: :tongue: ... Išjungti šypsenas

» Vardas  » Slaptažodis 
Tik registruoti vartotojai gali rašyti pranešimus. Įveskite vartotojo vardą ir slaptažodį, arba užsiregistruokite.
 

Powered by open source forum script miniBB™ © 2001-2020
Šiuo metu prisijungę: Svečiai - 4
Nariai - 0
Daugiausiai vartotojų buvo: 200 [17 Spalio 2019 02:50]
Svečiai - 200 / Nariai - 0