Admin
Administracija
|
# Atsiuntė: 25 Gegužės 2008 00:41 - Redagavo: Admin
Atsakyti
Miegas... Kur tik bepažvelgsi aplink, visur miegas, psichologinis miegas. Pažvelgiu į save, taip pat suprantu, jog miegu. Nenoriu miegoti, bet miegu, visi miega, skiriasi tik kiek giliai miegam.
Pastaruoju metu vien tik bėgimas, beprotiškas skubėjimas sunkiasi visoje mus supančioje aplinkoje. Ir tai greitėja, ašis sukasi vis greičiau ir greičiau. Visuomenė nesulaikomai greitėja, skuba į niekur, skuba prarasti paskutinę galimybę prabusti, išsilaisvinti, nusišypsoti, sustoti, tiesiog būti. Beskubėdama ji vis stengiasi prigriebti ir visus tuos, kurie nenori skubėti, kurie priešinasi šiam chaotiškam judėjimui į niekur. Daugumą besipriešinančių visgi ji pasiima su savimi, užmigdo amžinu miegu.
Sunkūs laikai atėjo, sunku rasti nors vieną ar kelis žmones nors kiek laisvesnius nuo susižavėjimo gyvenimu, pinigais, malonumais, troškimais, t.t. Sunku ir pačiam išlikti nenusigręžus nuo Tikrojo Kūrėjo viduje, reikia pasistengti įsivaizduoti, kaip turėtų būti sunku nedegraduoti gyvenant tokioje mūsų visuomenėje. Atrodytų neturėtų būti labai sunku, tačiau visa įtaka ateina per pasąmonę, per nesąmoningumą, per asmenybę ir per daugelį gyvenimo faktorių. Neveltui sakoma: "su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi". Žmoguje yra daug defektų, psichologinių agregatų, kurie ir sudaro individualų velnią mūsų viduje. Tuos ego galima išnaudoti ir pajungti savo naudai, jei tik žinai kaip. Todėl jei žmones supanti aplinka, juos veikianti įtaka yra nukreipta neigiama linkme ir siekia tarnauti tik velniui, ego, šėtonui, tada automatiškai bus paveikti ir visi toje visuomenėje egzistuojantys asmenys per savo individualius vidinius defektus. Neegzistuoja niekas atskiro, viskas yra artimai susiję, žmonės yra labai panašūs, jie turi panašius defektus, panašią ligotą psichologiją. Gal daug kas mano, jog visi yra labai skirtingi, tačiau geriau pažiūrėjus tie skirtumai išnyksta ir belieka esminiai faktoriai, kurie gali būti surasti kiekviename bendruomenės individe.
Daugelis taip vadinamų žmonių nebežino kas yra tyla, kas yra ramybė, nebežino kas yra meilė, nebežino ką reiškia tiesiog būti šioje akimirkoje. O gal niekada ir nežinojo... Kokia palaima yra sustoti akimirkoje ir prisiminti savo Esybę, prisiminti Dieviškąjį Tėvą, Motiną (dažnai mintyse sakau Tėtį ir Mamą), prisiminti būti čia ir dabar. Suvokti, kad nebėra kur bėgti, suvokti, jog bėgdami mes žudome save. Tas buvimas čia ir dabar, prisiminimas savo Esybės suteikia labai daug jėgų, nuoširdžiai kalbantis su Jais žmogus negali nepajausti, jog juo yra rūpinamasi, jog jis yra saugomas ir mylimas. Sunku man nusakyti ką jaučia vaikas atsiduodamas Esybės valiai, visi mes darome klaidų, tačiau dangiškieji Tėvai visada šalia ir visada pasirengę priglausti savo vaiko galvą, jei tik vaikas nuoširdžiai ateina pas juos.
Bėgimas nuo Savęs neatveda žmogaus į išsilaisvinimą, išorėje negalima rasti to, kas randama tik viduje. Jei tik mes sustotume ir įsiklausytume į vidinį savo balsą, jei tvirtai nuspręstume viską pakeisti, galų gale nuspręstume galutinai pabusti iš šio sapno, iš nenumaldomos kelionės į niekur, pabusti iš skausmingo nusigręžimo nuo tikrosios savo prigimties, tada akimirksniu viskas pradėtų keistis, nebeliktų dėl ko kariauti, nebereiktų niokoti, nebeliktų prasmės jausti neapykantą ir t.t. Tai būtų tik pradžia, tačiau labai svarbi pradžia. Pradžia to, kas galėtų išsiskleisti į nuostabią rožę, naują gimimą žmonių širdyse, naujo pasaulio palaimingą aušrą.
Kokia prasmė gyventi? Kodėl aš čia esu? Kodėl gimiau ir turėsiu mirti? Verta susimąstyti apie tai, turbūt niekas nenori atėjąs skurdžiumi, išeiti būdamas dar didesniu.
___________________
Meilės ir Šviesos |
