Iš pradžių yra būtina žinoti kelią, kuris nuveda mus link vidinės Esybės Savirealizacijos.

Nedelsiant yra svarbu suvokti būtinybę kristalizuoti (suformuoti) mumyse tai, kas yra vadinama Siela. Jėzus Kristus pasakė:

„Apsišarvuodami kantrybe jūs įgysite savo Sielas.“ ^{[Evangelija pagal Luką 21:19]}

Taip pat, prieš pradedant, yra vertinga suprasti, kas yra Siela. Tiesą sakant, turiu jums pasakyti, jog Siela yra dėsnių, principų, Vertybių, galių ir t. t. sankaupa. Žmonės turi Esmę, dvasinę medžiagą sukurti Sielai, tačiau jie vis dar neturi Sielos.

Akivaizdu, jog tas, kuris nori turėti tai, kas paprastai yra vadinama Siela, turi pašalinti nepageidaujamus psichologinius elementus („Aš“), tokius kaip tinginystė, pagieža ir t. t. Vergilijus, poetas iš Mantua, pasakė:

„Jeigu šimtą burnų ir šimtą liežuvių turėčiau,
Gerklę tvirtos geležies - ir tai nevaliočiau kaltybių
Tau išskaičiuoti visų ir išvardinti bausmę kiekvieną.“

Tibete jie yra vadinami psichiniais agregatais. Šie agregatai yra kaip ir daugelis elementarijų, apie kuriuos kalba kelios okultinės organizacijos; jie yra gyvos mūsų klaidų personifikacijos.

Yra sakoma, jog Jėzus ir Nazareto išvarė Septynis Demonus iš Marijos Magdelietės kūno. Neginčijamai jie atstovauja septynis esminius Defektus, kurie be paliovos dauginasi. Šis teiginys apie Kristų reiškia, kad vidinis Kristus išmetė kelis nežmogiškus psichinius agregatus iš Marijos Magdelietės kūno. Kiekvienas iš šių agregatų yra organizuotas labai panašiai, kaip ir žmogaus Asmenybė; jie turi savo smegenis: intelektualines, emocines ir motorines-instinktines-seksualines.

Kiekvienas Agregatas atrodo kaip asmenybė. Mes neperdedame sakydami, jog mumyse gyvena daugelis žmonių; tiesiog taip yra. Visi agregatai kovoja vienas su kitu, jie siekia valdžios. Kiekvienas iš jų nori būti “šeimininkas”, viešpats. Tas, kuriam pavyksta, kuriam pasiseka užvaldyti penkis organinės mašinos cilindrus tuo momentu, galvoja jog jis yra vienintelis. Vis dėlto, po akimirkos jis būna įveiktas ir kitas užima jo vietą.  

Iš tikrųjų, realybėje žmogus nėra toks pats, netgi pusei valandos. Atrodo neįtikėtina, bet taip yra. Jūs, sėdėdami čia ir klausydami, atėjote čia su agregatu, atsisėdote ir klausėtės; bet jei jūs tiksliai atkreipėte dėmesį, kas vyko jūsų viduje iki šio momento, jūs atrasite, jog dabar jūs esate kitokie, jog esate ne tie patys, kurie atėjo čia ir atsisėdo. Kodėl? Todėl, kad psichinis agregatas, kuris valdo organinę mašiną ir kuris atsisėdo tada, buvo pakeistas kitu, kuris dabar klausosi.

Jei sakyčiau, kad jūs buvote tas pats visą laiką, aš klaidinčiau jūsų ir savo Protą. Realybėje, psichiniai agregatai keičiasi; vienas valdo pagrindinius smegenų centrus tik iki kito defekto pasirodymo. Mes niekada nesame tokie patys.

Kas liečia Esmę, ji yra vertingiausia, pats padoriausias dalykas mūsų viduje; tai yra mūsų Sąmonė. Neabejotinai ji yra įkalinta visuose tuose daugybiniuose agregatuose, jos  pasireiškimas yra sąlygojamas jos pačios savybių (vertybių).

Kiekvienas iš jūsų yra legionas. Prisiminkime ko Mokytojas Jėzus paklausė apsėsto vyro evangelijoje: „Koks tavo vardas?“

Apsėstasis atsakė: „Mano vardas legionas.“ ^{[Evangelija pagal Morkų 5:9]}

Koks čia yra kiekvieno asmens vardas? Legionas! Jūs neturite tikros individualybės; jūs nepasiekėte jos.

Sąmonė kiekviename iš jūsų giliai miega. Kodėl? Nes jos pasireiškimas yra sąlygojamas jos pačios įkalinimo. Ji yra hipnozės būsenoje ir to negalima nuneigti.

Kalbant apie pačią Sielą, galbūt jūs pasiekėte jos kristalizaciją? Jei sakyčiau, jog jūs neturite nemirtingos Sielos, jums meluočiau; aš tai suvokiu. Akivaizdžiai, kiekvienas iš jūsų turi nemirtingą Sielą, bet ji nepriklauso jums.

Kažkas gali turėti nuostabų deimantą padėtą saugioje vietoje ir tikriausiai jis džiaugtųsi galvodamas, jog turi tokį objektą. Tačiau jeigu būtų pavogtas, žmogui jis nepriklausytų. Jis žinotų, kad turi brangakmenį, bet negalėtų ignoruoti to, jog jis jam nepriklauso. 

Daugeliu atvejų kažkas gauna didelį palikimą ir žino, kad turi jį, bet yra vienas dalykas turėti tai, ir visai kitas, kai tai jam priklauso.

Kur yra mūsų Siela? Ji keliauja Paukščių Taku, ji keliauja Galaktikoje, bet jums, sėdintiems čia, ji nepriklauso. Jūs žinote, jog turite ją, bet vienas dalykas yra žinoti, jog turi ją, ir visai kitas, kai ji tau priklauso.

Taigi yra vertinga kai Siela priklauso tau, bet kaip galima būtų tai padaryti? Aiškiai, pašalinant psichologinius agregatus, nes Siela ir agregatai yra nesuderinami. Jie yra kaip aliejus ir vanduo, jie negali susimaišyti.

Jei nepašalinsime psichologinių agregatų, mūsų psichologinių defektų gyvų personifikacijų, mes prarasime Sielą.

Kokia būtų iš to nauda – pasakė Jėzus Kristus – jei žmogus gautų visus pasaulio turtus, bet prarastų savo Sielą? Jam nebūtų jokios naudos. Ar yra įmanoma prarasti Sielą? Taip, tai yra įmanoma; Tas, kas įžengia į pragaro pasaulius, praranda Sielą, tai yra akivaizdu.

Yra sakoma, jog mes prarandame šį lobį. Ar egzistuoja kelias neprarasti jo? Taip, aš kartoju, kristalizuojant Sielą čia ir dabar.

Kai žmogus galutinai pasikeičia ir pašalina psichologinį geismo/gašlumo agregatą ar agregatus, nes jų yra daugybė, jis kristalizuoja savo Esmėje brangią Sielos vertybę, kuri yra žinoma kaip Tyrumas.

Kai žmogus sunaikina ir pašalina pykčio psichologinį agregatą, jis kristalizuoja savyje brangią meilės vertybę. Kai susmulkina į kosmines dulkes egoizmo psichinį agregatą, jis kristalizuoja savyje brangią altruizmo, Kristaus-centrizmo vertybę savyje. Kai pašalina išdidumo ego, tada neapsakoma nuolankumo vertybė kristalizuojasi mumyse.  

Kalbant toliau, aš noriu apgailestaudamas pasakyti, jog daugelis okultistų ir ezoterinių tekstų kalba apie mistinį išdidumą, ir tai yra rimta. Labai garbingi ir įžymūs autoriai tvirtina, kad mes esame dievai, kad kiekvienas iš mūsų yra dievas. Akivaizdu, jog toks pareiškimas pateisina mistišką išdidumą, kuris sukelia tiek daug žalos savirealizacijos kelyje, nes kai žmogus yra išdidus ir įsitikinęs, kad jis yra dievas, jis gali pavirsti į didybės manijos apsėstąjį.

Neabejotina, jog neįmanoma pavirsti tikru nušvitusiuoju, kai tavyje egzistuoja išdidumas. Mes niekada nepagalvotume apie dievą, kaip apie pijoką, neištikimą, Sanguliautoją, egoistą, kovotoją arba pavydų, gašlų ir t. t. Iš tiesų, kiekvienas iš mūsų ir yra visa tai.

Man visada suteikdavo daug skausmo okultiniuose tekstuose surasti ypatingai rizikingi patvirtinimai, konkrečiai neminint jokios organizacijos, nors kai kurios iš jų buvo labai garbingos,  jog mes esame dievai. Stebėkite realius faktus, pamatykite, kas mes esame ir nekurkite iliuzijų apie save: mes valgome, geriame, sanguliaujame, esame neištikimi, nekenčiame, kritikuojame, esame pavydūs ir t. t. Ar jūs tikite, kad dievas yra toks? Geriau sakyti, kad mes esame žemės kirminai purve, būkite tuo įsitikinę.

Jei mes norime įsitikinti, pakanka būti nuoširdžiais su pačiais savimi. Jei mes atidžiai tyrinėsime savo egzistavimą ir pamatysime, jog realybėje mūsų gyvenimas nėra vienas iš septynių pasaulio stebuklų, kad tyrinėjimas, kurį mes atliekame apie save ir mūsų gyvenimą būtų nuostabios pasekmės, kadangi tai leistų mums suprasti, kas esame. Mes suprastume, kad esame ne daugiau, kaip vargani nusidėjėliai, kirminai žemės purve. 

Tokiu būdu mes eisime paprastumo ir nuolankumo keliu. Kai žmogus tikrai pašalina psichinį išdidumo agregatą, tada jame kristalizuojasi nuolankumas, kuri yra pati brangiausia vertybė. 

Nereikėtų pamiršti, jog egzistuoja visai kitoks išdidumas, nei tik pagrįstas socialine padėtimi, pinigais, šeimos giminystės linija ir t. t. Egzistuoja išdidumas, kuris yra daug blogesnis ir pavojingesnis negu mano minėtos jo formos. Tai – mistinis išdidumas: tikėjimas, kad mes esame šventieji, išminčiai, savęs laikymas dievais, tikėjimas, jog nėra nieko aukščiau nei mes patys, kad mes esame kilnūs inicijuotieji ir t. t.

Tai yra rimta, nes realybėje išdidumas niekada neleis mums turėti teisingų santykių su aukščiausiomis Esybės dalimis. Kai žmogus negali būti susijęs su aukščiausiomis Esybės dalimis, tuomet jis negali mėgautis nušvitimu taip pat. Jūs turėsite gyventi pasitikėdamas knygomis, skaitymu, konferencijomis, bet jūs niekada neturėsite mistinių patyrimų to, kas yra tikra.

Pirmiausia, yra būtina tęsti šias studijas. Tai mes pasiekiame pašalindami iš savęs mistinį išdidumą, kuris yra pats pavojingiausias. Jei mes pasiekiame tai, brangi nuolankumo savybė žydi mumyse. 

Kiekvieną kartą pašalindami psichinį agregatą, mes kristalizuojame vertybę, galią, dėsnį, dovaną ir t. t. Štai taip, žingsnis po žingsnio, mes kristalizuojame Sielą savo viduje. Ta Siela, kuri normaliai keliaudama gyvena Paukščių Take, lėtai kristalizuojasi mumyse. Vis dėlto, mes taip pat turime patvirtinti, jog „jei vanduo nepasieks 100 °C temperatūros”, tai kas turi kristalizuotis mūsų viduje – nesikristalizuoja, ir kas turi būti pašalinta - nepašalinama.

Sakydamas, jog “vanduo turi virti 100 °C temperatūroje”, aš kalbu simboline forma. Turiu omenyje, jog mes turime pereiti per didžią emocinę krizę, kad pašalintume kiekvieną psichologinį defektą.

Žinau vienos gnostikės sesers istoriją, kuri taip sunkiai dirbo su savimi, jog netgi susirgo širdies liga. Ta sesuo, milžiniškoje ir aukščiausioje atgailoje, verkia kasdien, aimanuoja, kenčia. Ji niekada nemanė esanti kažkas daugiau nei kiti, bet visgi, ji yra puolusi angelo Bodhisatva. Linkėčiau daugeliui sekti jos pavyzdžiu.

Kiekvienas taip pasielgdamas, su aukščiausia atgaila, sunkiai dirbdamas su vienu ar kitu psichologiniu defektu, neabejotinai pašalina psichinius agregatus vieną po kito; ir jų vietoje kristalizuos tai, kas yra vadinama Siela.

Kas pasiekia visišką, visų nepageidaujamų psichologinių elementų, kuriuos nešiojasi viduje, sunaikinimą, tas 100% kristalizuoja Sielą savyje; aš kartoju, kristalizuoja grupę brangių vertybių arba nenusakomų džinų, atributų, dėsnių, talentų ir tobulumo savybių. Net ir fizinis kūnas turi būti transformuotas į Sielą. Tik tokiu būdu žmogus gali nueiti ten, kur jam reikia.   

Aš žinau daugelį talentingo intelektualizmo studentų, kurie gėrė iš visų pasaulio filosofijų indo: ir Rytų, ir Vakarų. Jie žino hebrajų, sanskrito ir netgi graikų kalbas; vis gi, jie baisingai kenčia, jie nesimėgauja nušvitimu, nes jie vis dar nesuformavo Bodhičitos. Šis žodis jums gali skambėti kiek keistai - tai yra rytietiškas terminas. 

Japonijoje, Kinijoje, Indijoje ir Nepale, visur, kur tik gimė Gautama Buda Šakjamunis, kristalizuota Siela moteryje ar vyre, buvo vadinama bodhičita. Nuostabu yra matyti kaip tie nuostabūs, įvairiapusiški dvasiniai elementai, vertybės ir galios lėtai kristalizuojasi Esmėje, kai ji yra išlaisvinama.

Dėl šios priežasties mes sakėme, jog Esmė yra medžiaga kristalizuoti Sielai. Terminas ‘sukurti’ mums atrodo nelabai tikslus; jis keistas ir ne visai tinkamas. Vis dėlto, daugelis autorių naudoja šį terminą. Leiskite man nesutikti su jais, man labiau patinka terminas ‘kristalizuoti’, nes Siela nėra kažkas, ką mums reikia sukurti, ji egzistuoja. Išeina, jog mes turime kristalizuoti ją, ir tai visai kas kita.

Pavyzdžiui, jūs matėte gabalėlį ledo, jis yra vandens elemento kristalizacija. Neabejotinai, jis įgauna formą ir pavirsta ledu, kai yra veikiamas šalčio. Nuostabu yra matyti vandens kristalizaciją; tai vyksta pagal tam tikrus, nepaprastus geometrinius principus.

Mes turime kūną sudarytą iš kaulų, audinių ir organų. Organai – iš ląstelių, ląstelės - iš molekulių ir t. t. Nėra jokių abejonių, jog egzistavo inteligentiškas principas, kuris paskatino tvarką gyvose ląstelėse organų pavidalu. „Nesąmoningų ląstelių“ išsidėstymo miego būsenoje idėja, tiesiog taip paprastai, organų pavidalu, verčia mane juoktis. Tai yra toks absurdas! Miegančios, nesąmoningos, aklos ląstelės (kaip sakytų Haeckelis), išsidėsčiusios organų pavidalu - tai netilptų niekieno prote.

Kai kurie autoriai teigia, jog tokios ląstelės pačios išsidėsto organų pavidalu; tai autoriai, kurie nežino ką daryti pamatę šio pasaulio stebuklus; pasaulio, kuriame, kaip jie tiki, viskas vyksta mechaniška forma, be nurodančio principo. Jie yra nesąmoningi.

Ląstelės yra išsidėsčiusios sąmoningai. Motinos gamtos inteligentiškojo principo dėka, yra įmanoma išdėstyti organizmo ląsteles organų pavidalu.

Bet jei mes suskaidysime bet kokį Atomą, tebūnie iš kepenų ar kasos, mes išlaisvinsime energiją. Dabar yra aišku, jog galutinėje sintezėje, fizinis kūnas yra sudarytas iš skirtingų tipų ir potipių energijos; tai yra neginčijama. 

Karlas Marksas teigė: „Kas eina pirma, Materija ar siela, siela ar materija?“ Jo išvados teigia, jog pirma eina materija. Tai yra visiškas absurdas, nes Einšteino postulatai teigia, jog materija yra niekas kitas, kaip sutirštinta energija. Prisiminkime postulatą, kuris teigia:

„Energija yra lygi masės ir šviesos greičio kvadratu sandaugai. Masė yra transformuojama į energiją, energija transformuojama į masę.“

Kas egzistuoja pirmiau? Pirma: energija kristalizuojasi į masę. Tada siela, kuri yra energija, tiesiogine to žodžio prasme yra tai, kas eina pirma. Po to eina masė.

Pažiūrėkime į pasaulius aplink Saulę: jie yra milžiniškos masės, kiekvienas su apibrėžtu svoriu, tikslia mase. Nepaisant to, jie sukasi apie Saulę, nes saulės energija juos verčia judėti. Jei ne saulės energija, tie pasauliai būtų išsibarstę erdvėje, jie suktųsi begalo, kol atsitrenktų į kokią nors kometą arba į kitus pasaulius. Tai būtų anarchija, netvarka, konfliktas. Bet pasaulių funkcionavimas yra organizuotas judėjimas ir jie tiksliai išlaiko energiją aplink Saulę. Įcentrinė energija traukia juos ir išcentrinė energija išlaiko juos per atstumą. Energija verčia pasaulius suktis.

Akivaizdžiai pirma eina energija, nes jei taip nebūtų, materija neegzistuotų. Kad materija galėtų egzistuoti, jai yra reikalingas energijos kondensavimasis; materija yra sutirštinta energija.  

Kalbant apie žmogaus organizmą, pirmiausia egzistuoja energija, kuri leidžia atomams suktis apie savo branduolinius centrus molekulėje, taip suteikdama visas organines funkcijas; ne tik paprasčiausiai chemines reprodukcines funkcijas, bet ir funkcijas, susietas su kalorijomis, suvokimu... Taip pat su tomis funkcijomis, kurios yra susietos su Vaizduote ir valia.

Nebūtų įmanoma įsivaizduoti organinio kūno be energijos. Kaip tada vyktų katalizės fenomenas, jei neegzistuotų energija? Taip, energija eina pirma, o materija - antra. Jei mes vadinsime tą energiją dvasia ar sąmone, ar dar kaip kitaip, tai nebeturi jokios reikšmės! Vardas nėra svarbus, realybė tokia, jog ta energija eina pirmiau materijos. 

Egzistuoja organinės gyvybės kūnas (Eterinis Kūnas) ir tai buvo pademonstruota. Rusai turi prietaisą, kuris gali nufotografuoti Eterinį Kūną, ir jie jau studijuoja jį. Studijuoja ne tik kaip jis susijęs su fiziniu organizmu, bet dar daugiau: jį studijuoja nepriklausomai nuo fizinio organizmo. Jie vadina jį „protoplazminiu kūnu“.

Tęsiant toliau, norime pasakyti, jog Gyvybinis Kūnas yra tas, kuris palaiko visus organinės gyvybės procesus, ir visiškai nėra svarbu ar jį vadinsime Lingam-Sarira, ar protoplazminiu kūnu!

Kai mes pašaliname nežmogiškus psichinius agregatus, mes kristalizuojame Sielą; aukščiausia Gyvybinio Kūno dalis atsiskiria nuo žemesnės jo dalies ir visiškai integruojasi Esmėje ir jos vertybėse, kurios jau kristalizavosi Esmėje.

Gyvybinis Kūnas turi keturių tipų Eterius: Pirmas yra Cheminis Eteris, kurio pagalba vyksta visas organinis įsisavinimas ir pašalinimas, taip pat katalizės fenomenas ir kiti. Antras yra Gyvybės Eteris, per kurį yra galima rasės reprodukcija. Šie du Eteriai yra žemesnieji. Du aukštesnieji yra Švytintysis ir Atspindintysis Eteriai. Švytinčiojo Eterio pagalba funkcionuoja gravitacijos, kalorijų ir suvokimo jėgos. Atspindintysis Eteris yra susietas su vaizduote ir valia.

Šie du Eteriai atsiskiria nuo dviejų žemesniųjų, kad galėtų susijungti su Esme, kurioje spindi visos Sielos Vertybės. Taip gimsta Eterinis Žmogus, Kristaus Žmogus, Sielos Žmogus ar Dvasinis Žmogus; tas, kuris gali palikti fizinį kūną savo valios pastangomis.

Daug yra pasakyta apie čakras pėdose, rankose, apie Viešpaties šono persmeigimą, apie stuburo vainiką ir t. t. Visa tai yra stigmatos.

Gautama Buda pasirodo su šiomis stigmatomis ant rankų ir kojų. Jos yra besiplečiančių magnetinių jėgų sūkuriai Gyvybiniame Kūne. Jie visiškai išsivysto kai atsiskiria du viršutiniai eteriai nuo dviejų apatinių. Ir tie eteriai, suorganizuoti Dangiško Žmogaus forma, suvienyti su Esme, kuri yra praturtinta Sielos vertybėmis, suformuoja Eterinį Žmogų, Penktojo Ciklo Žmogų-Kristų.

Pirmas ciklas buvo Proto Pasaulyje, Antras buvo Astraliniame Pasaulyje, Trečias Eteriniame (Gyvybiniame) Pasaulyje, Ketvirtas Fiziniame Pasaulyje ir Penktas vėl bus Eteriniame. Tada Teoriniame Pasaulyje išsivystys gyvybė ir toje epochoje egzistuos kristifikuoti Žmonės, kaip yra ir dabar. Jie bus tokie, kokius aš aprašiau; jie turės kristifikuotą Eterinį (Gyvybinį) kūną. Šis kūnas pakeis fizinį, jis bus Esmės įrankis, kuris buvo praturtintas Sielos vertybėmis. Penktojo Ciklo Dvasinis Žmogus bus Žmogus Kristus.

Jei tai suvoksite, jūs suvoksite ir būtinybę kristalizuoti Sielą. Tik šiuo būdu jūs galėsite padaryti save nepriklausomu nuo šio fizinio audinių ir kaulų kūno. Jis labai tankus, iš laibai tankios medžiagos.

Kai žmogus sukuria To-Soma-Puchicon, kristifikuotą Eterinį (Gyvybinį) Kūną, tas kūnas tarnauja kaip įrankis Esmei, kuri yra praturtinta Sielos atributais. Tada gimsta Dvasinis Žmogus mumyse. Tas Dvasinis Žmogus daugiau nebebus įkalintas savo tankiame kūne, jis galės įeiti ir palikti šį kūną valios pastangomis, jis bus didis Adeptas.

Visuomenėje buvo vyrų (ir moterų), kuriems pavyko tai padaryti. Paminėkime Šventą Pranciškų iš Asyžiaus ir Šv. Antaną Paduvietį, Kristaus mistikus, kurie dirbo kaip pavyzdžiai rytdienos žmonėms.

Dangaus Žmogus tikrai daugiau nebėra įkalintas fizinės materijos ląstelėje. Jis gali palikti kūną kada tik jis nori, keliauti per nekintančią begalybę, pasinerti į tokį kūną aukštesniuosiuose pasauliuose, nusileisti į jūros dugną ar aplankyti saulės dinastijas karaliaus dangiškajame kūne.  

Bet kaip būtų galima tai pasiekti, jei mes nepašaliname psichinių agregatų? Akivaizdu, jog tai nebūtų įmanoma. Jei mes norime tapti tikrais Kristaus žmonėmis, mes turime pašalinti visus tuos psichinius elementus, kuriuos nešiojamės viduje. Taigi bodhičita, apie kurią kalba rytiečiai, yra Eterinis Žmogus, kuris savyje kristalizavo savo Sielą; šiuo būdu tas, kam ji priklauso, yra tikras Viešpats. 

Tas, kam priklauso bodhičita jo viduje, sugebės pasinerti į vandenynų gelmes be jokios žalos ir aplankyti Gyvatės Šventyklas.

Rytuose egzistuoja augalas, kuris gydo visas žaizdas, kad ir kokios rimtos jos būtų: tokios yra Sielos žaizdos. Tik bodhičita gali išgydyti tokias žaizdas.

Rytuose yra augalas pavadinimu „gera atmintis“ ir tas, kas išgeria jo antpilo, gali prisiminti visus šio ir ankstesnių gyvenimų įvykius. Panašiai yra ir bodhičita. Panašiu būdu kiekvienas, kuriam ji priklauso, gali atsiminti visus savo praeitus gyvenimus. Jei jis aplanko nenusakomas dangaus sferas, sugrįždamas į fizinį kūną, įeidamas į kūną, jis nepamirš jokių detalių.  

Ten pat egzistuoja augalas, kurio pagalba įmanoma neutralizuoti tamsos būtybių piktus, magiškus kerus. Panašiai ir tas, kuriam priklauso bodhičita, nepatirs jokios žalos iš tamsiųjų.  

Yra dar toks augalas, kurio pagalba galima pasidaryti nematomu. Tas, kam priklauso bodhičita, gali pasidaryti nematomas prieš savo didžiausius priešus esant būtinybei.

Taigi, kaip kažkas neriantis į jūros dugną tarp ryklių apsigina ir nepatiria jokios žalos; taip pat yra ir su bodhičita. Kam ji priklauso, tas sugebės pasinerti į vandenynų gelmes nepatirdamas jokios žalos.

Sakoma, jog Logos lotoso gėlė palaiko visuotinę gyvybę; taip pat yra su bodhičita. Tas, kam ji priklauso, gali turėti savo fizinį kūną milijonus metų.

Daugelis man rašo ir skundžiasi, jog nežino kaip išeiti su Astraliniu Kūnu, kad jie nepatiria nušvitimo ir t. t. Bet kaip kas nors gali patirti nušvitimą, jei jam nepriklauso bodhičita? Tik turėdamas bodhičitą žmogus visada mėgausis nušvitimo palaiminimu. Nušvitimas nėra kažkas, kas bus duodamas mums kaip dovana, ne, mieli draugai. Jis turi kainą, ir ta kaina yra didelė. Nušvitimas yra paaiškinamas tik per Dharmadhatu. O kas yra Dharmadhatu? Gera Dharma, atpildas už padarytus nuopelnus.

Tik tas, kam priklauso bodhičita, kuris kristalizavo Sielą, galės mėgautis nušvitimu, jis bus vertas šio patyrimo. Nušvitimas yra paaiškinimas su dharmadhatu pagalba, su visuotine dharma, kitaip sakant atpildu už gerus poelgius. Niekas negalėtų mėgautis nušvitimu, jei jis neturėtų bodhičitos. Ir niekas negalėtų turėti bodhičitos, jei jis nebūtų sunkiai dirbęs su savimi, jei nebūtų pašalinęs psichinių agregatų.

Taigi mieli draugai, mes turime dirbti su savimi, jei mes norime, kad mums priklausytų tai, kas yra vadinama Siela. „Apsišarvuodami kantrybe jūs įgysite savo Sielas“, - Taip yra parašyta Viešpaties Evangelijoje.

Akivaizdu, jog yra jaučiamas poreikis psichinių agregatų sunaikinimo metodikai. Neabejotinai mes turėtume pradėti nuo psichologinio savęs stebėjimo. Kai žmogus sutinka, jog jis turi tam tikrą savo individualią psichologiją, tada jis nusprendžia pradėti savęs stebėjimą namuose, darbe, lauke ir t. t. Kur tik išlys mūsų paslėptos psichologijos defektai. Jei mes pastoviai save stebime, mes galime juos pamatyti. Atrastas defektas turi būti atveriamas savikritikos skalpeliu, kad galima būtų pamatyti, ką jis turi savo viduje. Vietoj to, kad kritikuojame kitų gyvenimus, mes turime kritikuoti save pačius. 

Kai randame defektą savyje, mes turime atidžiai jį analizuoti, atverti jį, kartoju, su savikritikos skalpeliu. Tai yra įmanoma pasitelkiant aiškų Esybės saviapmąstymą, kur gili Meditacija yra pagrindas.

Kai mes visiškai suvokiame svarstomą defektą, jį turime atomiškai pašalinti.

Pats protas negali keisti jokio defekto iš esmės. Jis gali perstumti jį iš vieno supratimo lygmens į kitą, slėpti jį nuo pačio savęs ar nuo kitų, pateisinti ar pasmerkti jį, ieškoti išsisukinėjimų ir t. t. Bet protas niekada negali pašalinti jokio defekto iš esmės.

Reikalinga jėga, kuri yra pranašesnė už protą. Laimei, tokia jėga egzistuoja; ji pasislėpusi mūsų Esybės gilumoje. Neabejotinai aš turiu omenyje mūsų magiškų galių ugninę gyvatę: Izidę, Adoniją, Rėją, Kibelę, Tonantzin, tyrąją Dianą ar Marą. Vardas čia nėra svarbu; ši jėga slypi viduje, o ne išorėje.

Akivaizdu, jog liepsnojanti jėga yra kilusi iš mūsų Esybės. Jei meditacijos metu mes šaukiamės Devi Kundalini Šakti, Didžiųjų Paslapčių mistiškos gyvatės pagalbos, ji mums bus suteikta. Ji gali sutriuškinti bet kokį psichinį agregatą, jei prieš tai jis buvo suvoktas visuose proto lygmenyse.

Kai jis yra pašalinamas, įvyks pasikeitimas: kristalizuosis tam tikra Sielos vertybė, nauja savybė, dėsnis, ypatinga dovana, ypatybė.

Neginčijamai, jei mes pasieksime absoliutų įvairių nepageidaujamų psichinių elementų sunaikinimą, tada mumyse visiškai kristalizuosis Siela. Tai leistų Esmei, praturtintai neapsakomais atributais, aprengti save su To-Soma-Puchicon, kas yra Sielos įrankis, sutuoktuvių apdaras.

Tokiu būdu, realybėje iš tikrųjų gimsta Dangaus Žmogus. Jis daugiau nebebus kūno įkaitas. Prisiminkime šv. Pauliaus žodžius, kur jis sako:

„Pažįstu žmogų Kristuje, kuris <...> buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus <...> ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti.“ ^{[Antrasis laiškas korintiečiams 12:1-4]}

Šv. Paulius iš Tarso, buvo paimtas į To-Soma-Puchicon, kaip Dvasinis-Žmogus, kaip Eterinis Žmogus. Ir iš tikrųjų, jis pažino visatos stebuklus.

Taigi mieli draugai, aš nuoširdžiai jus kviečiu sukristalizuoti kiekviename iš jūsų tai, kas yra vadinama Siela.

Paskaita „About the Soul“, pagal Samael Aun Weor

__________________