Be abejonės, kai kruopščiai save stebime, tada neišvengiamai ir neatmetamai visada pasimato visiškai logiška atskirtis tarp praktinio gyvenimo išorinių įvykių ir vidinių sąmonės būsenų.  

Mums būtinai reikia žinoti kur mes esame kiekvieną akimirką, ryšium su vidine sąmonės būsena ir su mus liečiančio išorinio įvykio specifine prigimti.

Pats gyvenimas yra kupinas daugybės įvykių, kurie nutinka laike ir erdvėje. Kaip kažkas pasakė: „Gyvenimas yra kančių grandinė, kuria žmonės apraizgo savo sielas.“

Kiekvienas gali mąstyti kaip tinkamas. Aš tikiu, kad po trumpalaikio malonumo akimirkos visada seka nusivylimas ir kartėlis.

Kiekvienas įvykis turi tam tikrą jam būdingą specifinį skonį. Vidinės būsenos taip pat yra skirtingų tipų. Šitai yra nenuginčijama, nepaneigiama.  

Žinoma, vidinis darbas su savimi neabejotinai yra susijęs su įvairiomis sąmonės psichologinėmis būsenomis.

Niekas negali paneigti, kad savo viduje mes nešiojamės daugelį klaidų, bei to, jog egzistuoja klaidingos būsenos.

Jei tikrai norime pasikeisti, mums reikia su didžiausia ir neišvengiama skuba iš esmės pakeisti tas klaidingas mūsų sąmonės būsenas.

Absoliuti klaidingų būsenų modifikacija sukelia pilną pasikeitimą praktinio gyvenimo dirvoje.

Akivaizdu, jog kai mes rimtai dirbame su klaidingomis būsenomis, nemalonūs gyvenimo įvykiai nebegali mūsų daugiau taip lengvai paveikti.

Tai, ką mes teigiame, gali būti Suvokta tik šitai išgyvenant, kai žmogus iš tikrųjų tai patiria imdamasis veiksmų.

Tas, kuris nedirba su savimi, visada yra aplinkybių auka. Jis yra tarsi varganas rąstas, plūduriuojantis audringose vandenyno bangose.

Įvykiai nuolatos keičiasi per savo daugialypes kombinacijas. Jie atsirita vienas po kito bangomis, darydami mums įtaką...

Žinoma, egzistuoja geri ir blogi įvykiai. Kai kurie yra geresni arba blogesni už kitus.

Neabejotina, jog dėl egzistuojančių galimybių galima pakeisti tam tikrus įvykius, pasekmes, situacijas, t. t.

Vis dėlto egzistuoja tam tikros faktinės situacijos, kurios iš tikrųjų negali būti pakeistos.

Šiuos atvejus reikėtų priimti sąmoningai, nors kai kurie jų ir atrodytų pavojingi ir netgi skausmingi...

Be abejonės, toks sielvartas išnyksta, kai mes nesusitapatiname su iškilusia problema...

Gyvenimą mums derėtų laikyti nuoseklia vidinių būsenų serija. Autentiška mūsų gyvenimo istorija susiformuoja būtent iš šių būsenų...

Kada peržvelgiame visą savo egzistenciją, mes tiesiogiai galime sau patvirtinti, jog daugelis nemalonių situacijų įvyko dėl netinkamų vidinių būsenų...

Nors Aleksandras Didysis iš prigimties buvo santūrus, dėl išdidumo jis prarado saiką, kas jį ir pražudė...

Pranciškus I mirė dėl purvinos ir pasibjaurėtinos neištikimybės, kuri istorijos puslapiuose vis dar menama...

Kai Maratą nužudė ydinga vienuolė, jis mirė pilnas pavydo ir išdidumo, laikydamas save absoliučiai teisiu...

Neabejotinai Elnių parko damos visiškai išsekino baisaus Sanguliautojo Liudviko XV gyvybingumą.

Iš pavydo Otelas tapo žudiku.

Daugelis žmonių miršta dėl ambicijų, pykčio ar pavydo. Visa tai yra gerai žinoma psichologams...

Kai mūsų valia negrįžtamai nukrypsta link absurdiškų polinkių, mes tampame pretendentais į panteoną ar kapines...

<<< Vidinė būsena           Asmeniniai įvykiai >>>

__________________