Pirmas Puslapis

 Įžanginė Informacija
 Ego
 Kursai
 Ištraukos Iš Raštų
 Paskaitos
 Alchemija
 Meilės Erdvė
 Kiti Straipsniai
 Knygos
 Mantros
 Audio Paskaitos
 Gnostiškas Menas
 Naujienos
 Nuorodos
 Forumas


Muitininkas ir fariziejus


Apmąstant įvairias gyvenimo aplinkybes, mums vertėtų rimtai suvokti pagrindus, nuo kurių esame priklausomi.

Vienas žmogus priklauso nuo savo pareigų, kitas – nuo pinigų, dar kitas – nuo savo prestižo, sekantis – nuo praeities, o dar kitas – nuo vieno ar kito konkretaus mokslinio laipsnio, t. t.

Įdomiausia yra tai, kad mums visiems, nesvarbu turtingi mes ar vargšai, reikia vieniems kitų ir mes gyvename vieni kitus palaikydami, net jei ir esame pilni išdidumo bei tuštybės.

Akimirką pagalvokime apie tai, kas iš mūsų galėtų būti atimta. Koks būtų mūsų likimas kruvinoje ir alkoholyje paskendusioje revoliucijoje? Kas tada beliktų iš mūsų pagrindų, nuo kurių mes priklausome? Vargas mums! Mes manome esą labai stiprūs, tačiau esame siaubingai silpni!  

„Aš“, kuris jaučiasi esąs pagrindu, nuo kurio mes priklausome, turi būti sunaikintas, jei mes iš tiesų siekiame autentiškos palaimos.

Toks „aš“ nuvertina žmones, jis jaučiasi geresniu už visus pasaulyje, tobulesniu visame kame, turtingesniu, protingesniu, labiau patyrusiu gyvenime ir t. t.

Čia labai tinka pacituoti didžiojo kabiro Jėzaus didaktinę alegoriją apie du žmones, atėjusius į šventyklą pasimelsti. Šią alegoriją jis išsakė tiems, kurie buvo įsitikinę savo teisumu ir kitus niekino.  

Jėzus Kristus pasakė:

„Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju“. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui“. Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“ (Evangelija pagal Luką 18:10-14)

Neabejotina, jog kol mumyse egzistuoja koncepcija „daugiau/labiau“ ar „-esnis“, tol mes negalime pradėti suvokti savo pačių niekumo ir skurdo, kuriame randamės.

Pavyzdžiui: „Aš esu teisesnis nei jis, esu išmintingesnis už tą vyruką, dorovingesnis už aną, turtingesnis, daugiau gyvenime prityręs, skaistesnis, atsakingesnis vykdydamas savo pareigas ir t. t.“

Kol esame „turtingi“, kol mumyse egzistuoja tas „daugiau/labiau“ kompleksas, tol neįmanoma pralįsti pro adatos skylutę.

„Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę.“ [Evangelija pagal Matą 19:24]

„Turtingais“ mus padaro požiūris, jog „Mano mokykla visų geriausia, o kaimyno nieko verta“, „Mano religija yra vienintelė autentiška, o visų kitų religijos yra klaidingos ir iškreiptos“, „Draugo žmona yra bjauri, o manoji – šventa“, „Mano draugas Robertas yra girtuoklis, o aš – išmintingas ir saikingas“, t. t. Kas liečia ezoterinį darbą, kaip tik dėl šios priežasties mes visi esame bibliškos alegorijos kupranugariai.

Mes neatidėliotinai turime save stebėti akimirka iš akimirkos, kad galėtume aiškiai suprasti pagrindus, nuo kurių priklausome.

Kada atrandame tai, kas tam tikru momentu mus labiausiai žeidžia, kai kažkas mums kvaršina galvą dėl vieno ar kito dalyko, tada mes atskleidžiame pagrindus, nuo kurių priklausome psichologiškai.

Pagal krikščionišką Evangeliją, tuos pagrindus ar pamatus sudaro smėlis, ant kurio mes statome savo namą.

Būtina atidžiai atkreipti dėmesį į tai, kaip ir kada mes niekiname kitus, galbūt jaučiamės viršesni už kitus dėl savo mokslinio laipsnio, socialinės padėties, įgytos patirties ar pinigų, t. t.

Siaubinga jaustis turtingesniu, viršesniu už tą ar aną žmogų dėl vienos ar kitos priežasties. Tokie žmonės negali patekti į dangaus karalystę.

Verta atrasti tai, kas mums glosto savimeilę, kas patenkina mūsų tuštybę. Šitai mums parodys pagrindus, nuo kurių mes priklausome.

Vis dėlto toks stebėjimas neturėtų būti tik teorinis. Mes turime būti praktiški ir atidžiai bei tiesiogiai save stebėti akimirka iš akimirkos.

Kai žmogus pradeda suprasti savo skurdą ir niekumą, kai jis atsisako savo puikybės kliedesių, kai atskleidžia visų tų mokslinių laipsnių, garbės ir tuščios viršenybės prieš kitus absurdiškumą, tai yra neklystamas ženklas, jog žmogus pradeda keistis.

Jei žmogus įsitvėręs laikosi to, kas sako: „Mano namas“, „Mano pinigai“, „Mano turtas“, „Mano darbas“, „Mano vertybės“, „Mano intelektualiniai gebėjimai“, „Mano artistiniai sugebėjimai“, „Mano žinios“, „Mano prestižas“, t. t., tada jis negali keistis.

Taigi šis prisirišimas prie „mano“ ar „savo“ yra daugiau nei pakankama priežastis, neleidžianti mums pripažinti savo niekumo ir vidinio skurdo.

Žmogus apstulbsta pamatęs skęstantį laivą ar siautėjančias liepsnas. Tokią akimirką viltį praradę žmonės dažnai čiumpa daugelį nereikšmingų, beverčių daiktų.

Vargšai žmonės! Jie susitapatina su tais daiktais, jie priklauso nuo kvailų dalykų, jie prisiriša prie daiktų, kurie neturi nė menkiausios svarbos.

Jausti, kad egzistuoji per išorinius dalykus ir padėti savo pamatus ant tų dalykų, yra tolygu būti visiškoje nesąmoningumo būsenoje.

Savipačio (tikrosios Esybės) pajautimas įmanomas tiktai išskaidžius visus tuos „aš“, kuriuos nešiojamės savo viduje. Neatlikus šio sunaikinimo, toks jausmas yra daugiau nei neįmanomas.

Nelaimei, „aš“ garbintojai šito nepripažįsta. Jie manosi esą dievai. Jie yra įsitikinę, kad jau turi tuos šlovingus kūnus, apie kuriuos kalbėjo Paulius iš Tarso. Jie mano, kad „aš“ yra dieviškas. Ir šių kvailysčių niekas negali iškrapštyti iš jų galvų.

Žmogus net nežinai, ką su tokiais asmenimis daryti. Jiems paaiškinama doktrina, tačiau jie jos nesupranta. Jie visada tvirtai laikosi smėlio, ant kurio pastatė savo namą. Jie visada yra susikoncentravę į savo dogmas, kaprizus, kvailystes.

Jeigu tie žmonės rimtai save stebėtų, jie patys galėtų patikrinti daugelio doktriną. Jie savyje atrastų visą asmenų ar „aš“ gausybę, kurie gyvena mūsų viduje.

Kaip galima savyje realiai pajausti mūsų tikrąją Esybę, kai vietoj to už mus jaučia ir galvoja šie „aš“?

Visoje šioje tragedijoje pavojingiausia tai, jog mes galvojame, kad tai mes galvojame, jog jaučiame, kad tai mes jaučiame, nors iš tikrųjų tokią akimirką kažkas kitas galvoja mūsų iškankintu protu ir jaučia mūsų skausminga širdimi.

O, kokie nelaimingi mes esame! Kiek kartų mes buvome įsitikinę, kad mylime, nors iš tikrųjų mūsų širdies centrą naudojo visai kitas geismo apimtas asmuo.

Kokie mes esame vargšai. Mes painiojame gyvulišką aistrą su meile! Vis dėlto šią painiavą mumyse, mūsų asmenybėje, sukelia kažkas kitas.

Kiekvienas iš mūsų galvoja, kad niekada neištars tų bibliškoje alegorijoje pasakytų fariziejaus žodžių: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės“, t. t.

Nepaisant to, ir netgi jei tai atrodytų neįtikima, mes taip elgiamės kiekvieną dieną. Mėsininkas turguj sako: „Aš ne toks, kaip kiti mėsininkai, kurie parduoda blogos kokybės mėsą ir išnaudoja žmones.“

Audinių pardavėjas krautuvėje sako: „Aš ne toks kaip kiti prekiautojai, kurie sukčiauja klientui matuodami audinį ir taip pralobsta.“

Prekiautojas pienu tvirtina: „Aš ne toks kaip kiti pieno pardavėjai, atskiedžiantys pieną vandeniu. Man patinka būti sąžiningu.“

Namų šeimininkė savo svečiui aiškina: „Aš ne tokia kaip kitos moterys, kurios flirtuoja su svetimais vyrais. Ačiū Dievui, aš esu padori ir ištikima savo vyrui.“

Išvada: kiti yra niekšai, neteisūs, svetimautojai, vagys ir ydingi, kai tuo tarpu mes patys esame nuolankios avelės, šventieji su aukso aureolėm, kuriuos verta demonstruoti kiekvienoje šventykloje kaip tikrus šedevrus.

Kokie mes esame kvaili! Mes dažnai manome, jog niekada nedarome jokių kvailysčių ir nepasiduodame jokiems iškrypimams, kuriuos stebime kituose. Dėl šios priežasties mes darome išvadą, kad esame nuostabūs žmonės. Nelaimei, mes nematome kvailysčių ir negerovių, kurias patys darome.

Gyvenime egzistuoja neįprastų akimirkų, kai mūsų protas ilsisi be jokių nerimavimų, yra tyloje. Štai tada pasirodo tai, kas nauja.

Tokiomis akimirkomis įmanoma pamatyti pagrindus ar pamatus, nuo kurių mes priklausome.

Kai protas randasi gilioje vidinėje ramybėje, tada mes galime sau patvirtinti akivaizdžią realybę apie gyvenimo smėlį, ant kurio pastatėme savo namą. (Skaitykite Evangeliją pagal Matą 7:24-29, alegorija apie dvejus pamatus).

 


<<< Kūdikio savęs suvokimas      Valios jėga >>>

 


  „Kas laikosi įsakymo,  saugo savo sielą; bet  kas niekina savo kelius,  mirs.“ 

     - Patarlės 19:16

__________________

Kontaktai | Pirmas Puslapis | Naujienos