Mąstyti giliai ir įdėmiai yra kažkas neįprasto šioje devoliucionuojančioje ir smukusioje eroje.

Įvairios mintys kyla iš intelektualinio centro, bet ne iš pastovaus „aš“, kaip kad neprotingai mano mokyti neišmanėliai, o iš skirtingų „aš“ kiekviename iš mūsų.

Kai žmogus galvoja, jis tvirtai tiki, jog tai jis pats galvoja ir niekaip kitaip.

Vargšas „intelektualus žinduolis“ nenori suprasti, kad jo protą skrodžiančios daugialypės mintys kyla iš skirtingų „aš“, kuriuos nešiojamės viduje.

Tai reiškia, jog mes nesame iš tikrųjų mąstantys individai. Tiesą sakant, mes dar neturime individualaus proto.

Vis dėlto kiekvienas iš šių skirtingų „aš“, kuriuos nešiojamės savyje, naudoja mūsų intelektualinį centrą, siekdamas galvoti visada, kai tik gali.

Taigi būtų absurdas susitapatinti su bet kokia negatyvia ir žalinga mintimi, ją konkrečiai laikant savo nuosavybe.

Akivaizdu, jog viena ar kita negatyvi mintis kyla iš kokio nors „aš“, kuris tam tikru momentu akiplėšiškai naudoja mūsų intelektualinį centrą.

Egzistuoja įvairūs negatyvių minčių tipai, t. y.: įtarinėjimas, nepasitikėjimas, blogo linkėjimas kitam žmogui, aistringas pavydas, religinis ar politinis pavydas, šeimyninis pavydas ar pavydas draugams, gobšumas, geismas, kerštas, pyktis, išdidumas, neapykanta, apmaudas, vagiliavimas, neištikimybė, tingėjimas, apsirijimas, t. t.

Iš tikrųjų mumyse yra tiek daug psichologinių defektų, kad net ir turėdami plieninį gomurį ir tūkstantį liežuvių, mes nesugebėtume jų visų pilnai išvardinti.

Todėl atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, būtų absurdas susitapatinti su negatyviomis mintimis.

Kadangi pasekmė negali egzistuoti be priežasties, mes galime atsakingai pareikšti, jog mintis niekada negali egzistuoti viena pati, negali iškilti savaime...

Neabejotinai egzistuoja ryšys tarp galvotojo ir minties. Kiekviena negatyvi mintis kyla iš skirtingo galvotojo.

Kiekviename iš mūsų yra tiek daug negatyvių galvotojų, kiek egzistuoja tokio tipo minčių.

Žiūrint į šį reikalą daugybiniu „galvotojų ir minčių“ kampu, išplaukia tai, kad kiekvienas iš šių „aš“, kuriuos mes nešiojamės savo psichikoje, neabejotinai yra atskiras galvotojas.

Be abejonės, kiekviename iš mūsų egzistuoja per daug galvotojų. Vis dėlto kiekvienas iš šių vidinių galvotojų, nors ir būdamas tiktai viena dalimi, bet kurią akimirką manosi esąs visuma...

Mitomaniakai, didybės manijos apsėstieji, ego garbintojai, narcizai ir paranoikai niekada nepriims „galvotojų daugialypiškumo“ tezės, kadangi jie per daug save myli. Jie mano esą džiunglių karaliai ar ypatingi kadrai.

Kaip tokie nenormalūs žmonės galėtų pritarti minčiai, jog jie neturi individualaus, genialaus ir nuostabaus proto?

Nepaisant to, šie visažiniai neišmanėliai apie save yra tik geriausios nuomonės, jie netgi dėvi Aristipo mantiją, siekdami parodyti išmintį ir nuolankumą...

Pagal senovės legendą Aristipas, norėdamas parodyti išmintį ir nuolankumą, apsivilko seną mantiją, pilną lopų ir skylių, ir savo dešinėje rankoje laikydamas filosofijos lazdą, vaikščiojo Atėnų gatvėmis...

Kai Sokratas pamatė jį ateinant, garsiai sušuko: „O, Aristipai, tavo tuštybė šviečiasi pro skyles apsiauste.“

Kas nuolat negyvena budraus naujumo, budraus suvokimo būsenoje – galvodamas, jog tai jis pats galvoja – tas lengvai susitapatina su bet kuria negatyvia mintimi.

Taigi apgailėtina tokio elgesio pasekmė bus ta, jog jis sustiprins negatyvaus „aš“, kuris yra atitinkamos iškilusios minties autorius, pražūtingą galią.

Kuo daugiau susitapatiname su negatyvia mintimi, tuo mes labiau tampame atitinkamo „aš“, kuris tą mintį charakterizuoja, vergais.

Kas liečia Gnosis, Slaptąjį Kelią ir darbą su savimi, tai mumyse slypintys asmeniniai gundymai randasi būtent tuose „aš“, kurie nekenčia Gnosis, nekenčia ezoterinio darbo. Šie „aš“ žino, jog Gnosis ir šis darbas kelia mirtiną grėsmę jų egzistencijai mūsų psichikoje.

Besikivirčijantys ir negatyvūs „aš“ lengvai perima tam tikrų mentalinių filmų, patalpintų mūsų intelektualiniame centre, kontrolę ir to pasekoje sukelia žalingas ir kenksmingas mentalines sroves.

Jeigu mes priimame šias mintis, šiuos negatyvius „aš“, kurie bet kurią akimirką kontroliuoja mūsų intelektualinį centrą, tada mes nebesugebame išsivaduoti nuo jų poveikio.

Mums niekada nederėtų pamiršti, jog kiekvienas negatyvus „aš“ save apgaudinėja, išduoda ir meluoja.

Kiekvieną kartą, kai kažkas jaučiasi staiga netekęs jėgų, kai aspirantas nusivilia Gnosis, ezoteriniu darbu, kai jis praranda entuziazmą ir palieka tai, kas geriausia, tada tampa akivaizdu, jog jį suklaidino koks nors negatyvus „aš“.

Negatyvus pavydo „aš“ apgauna tuos, kurie vienas kitą labai myli, ir taip sugriauna jų laimę.

Negatyvus mistinio išdidumo „aš“ apgauna pasišventusius [ezoteriniam] Keliui ir jie, laikydami save išmintingais, niekina ir išduoda savo Mokytoją...

Negatyvus „aš“ apeliuoja į mūsų asmenines patirtis, atsiminimus, mūsų geriausius ketinimus ir nuoširdumą. Taigi minėtas negatyvus „aš“, pasitelkdamas visus šiuos dalykus ir viską tiksliai parinkdamas, pateikia kažką netikroje šviesoje ir sužavi. To rezultatas yra nesėkmė...

Nepaisant to, kai žmogus atranda tokį besireiškiantį „aš “ ir išmoksta gyventi budrumo būsenoje, tokia apgaulė tampa neįmanoma.

<<< Stebintysis ir stebimasis          Individualybė >>>

__________________