Pastaruoju metu vis garsiau girdisi homoseksualų, lesbiečių reikalavimai juos pripažinti, suteikti jiems teises, pakeisti įstatymus ir leisti tuoktis tos pačios lyties asmenims. Visi, kurie pasisako prieš tokius dalykus, laikomi senamadiškais, atsilikusiais, netolerantiškais, neapykantą kurstančiais ar, kaip dabar priimta sakyti, homofobais.

Visuomenei homoseksualizmą ar lesbianizmą bandoma pateikti, kaip natūralų dalyką, kuriame nėra nieko blogo, o greičiau tik teigiami dalykai. Viską, kur yra kalbama apie šį reiškinį, kaip apie negatyvų dalyką, yra bandoma nuneigti ar pakeisti savo naudai. Geras šito pavyzdys yra religijos, kurių dauguma atvirai pasisako prieš visokius ištvirkimus ir nukrypimus. Nors šiandien giliai į religijas nesigilinsime, reikia pasakyti, kad jos labai erzina minėtos klasės individus, kadangi griežtai pasisako prieš tokį gyvenimo būdą.

Kad ir kaip keistai atrodytų, tačiau yra išleista netgi gėjų Biblija, kurioje yra pakeistos visos eilutės, kuriose kalbama apie homoseksualizmą. Įdomus ėjimas, tačiau tai nekeičia pačios esmės. Išmintis, surašyta šventose knygose, yra instrukcijos žmonėms, kad jie turėtų kuo vadovautis ir sektų Dievo žodžiu. Viso to tikslas yra tapti geresniais žmonėmis, naikinti savo ydas, o ne dauginti jas. Kaip žinome egzistuoja Dievo Įstatymai ir gamtos dėsniai, taip pat egzistuoja ir žmonių sukurti įstatymai ir taisyklės, visokios normos. Taigi, kad ir kaip kas norėtų pakeisti žemiškuosius įstatymus savo naudai ar įvairiems ištvirkimams, dangiškųjų Įstatymų pakeisti neįmanoma, nes jie yra nepaperkami, neiškraipomi, lyg iškalti ant amžinos gyvenimo uolos. Reikia atminti, jog kiekvienas mūsų veiksmas turi pasekmes, taigi galiausiai visi gauna ko nusipelno. Ir nebesvarbu ar tu tiki savo sukurta „religija“, ar esi visiškas ateistas, ar garbini stabus, Dievo Įstatymai dėl to nesikeičia; jie yra visiems vienodi. Galiausiai mums visiems reikės atsakyti už savo nusižengimus.

„Su Dievo dėsniais derėtis negalima, – sako Vydūnas. Žmonių nuomonės – kaip debesys padangėje, o prigimtiniai dėsniai – amžini.

<...>

Savo laiku Albertas Šveiceris (Schweitzer) rašė, kad užuot ieškoję išeities iš etinės, kultūrinės ir visuomeninės krizės, užuot kūrę dorovinę pasaulėvoką, mes pateisiname esamą padėtį, visiškai nebesipriešindami kultūros ir dorovės irimui. Dabar jau ne tik pateisiname, bet ir įteisiname. Tačiau ar tai, kas įteisinta, yra teisinga ir padoru? Pasiekėme tokį lygį, kad šiandien galime bet ką įteisinti. Ir mažai kas beklausia: ar tai yra teisinga? Kodėl šiuolaikinis žmogus taip uoliai keičia Dievo arba prigimties dėsnius, skelbdamas, jog net ir gimtis (lytis) nėra prigimta, bet kultūros sąlygota? Apie šį paradoksą dar antikos laikais rašė Aristotelis. Žmogus, pasirinkęs elgtis blogai, privalo sakyti sau besielgiąs gerai, kitaip jis negalėtų pasirinkti elgtis blogai. Bet kuriam žmogui sunku susigyventi su moraliniu sugedimu, nes jis jaučia sąžinės priekaištus. Moralinis sugedimas gali tapti priimtinas tik tada, kai jis yra pateisinamas.

<...>

Tiesiog būtina kalbėti apie Dievo dėsnius arba nekintančią esmę, kurią įstatymai ir priimtos gyvenimo normos pridengia, bet niekada nepanaikina. Jos ir neįmanoma panaikinti, nes ji ne žmonių kurta. Įstatymus kūrė žmogus, jis juos gali panaikinti, tą nuolat ir daro. O esmė kaip buvo, taip ir lieka, nors ir nematoma – suvokiama ne tiek protu, kiek širdimi.

<...>

Forma yra laikina ir kintanti, o esmė yra amžina ir nesikeičianti. Gryna esmė yra tiesa, kuri tarsi šviesa akina žmones ir jie nuo jos nusigręžia. Vieno prancūzų dailininko paveiksle tiesa pavaizduota šviesos pavidalu ir žmonės, kurie nuo jos nusisukę arba užsidengę akis. Ir tik vienas mažas, nuogas vaikelis atvirai žvelgia į tiesą. Tai simbolinis kūrinys sakantis, kad žvelgti į tiesą arba į esmę gali tik tie, kurie tampa kaip vaikai arba tie, kurie priima tiesos keliamą kančią, kurią sukelia neatitikimas tarp suvokiamos tiesos ir tarp to, kaip žmonės iš tikrųjų gyvena. Nedrįstantys žvelgti į tiesą pateisina savo elgesį ar gyvenimo būdą, taip išvengdami kančios ir pastangų žiūrėti į tiesą.“

– iš knygos „Gimdymo slėpiniai“, pagal Vydūną

Šventų raštų neigimas ir iškraipymas veda tiesiai link ateizmo, kas taip pat yra smurtas, tik prieš Dievą. Vienas išmintingas žmogus yra pasakęs, jog žmogui reikia religijos, žmonės be religijos yra barbariški, žiaurūs ir negailestingi.

Kitas dažnas homoseksualų argumentas yra tai, kad homoseksualizmas nėra psichinė liga. Yra bandoma remtis įvairiais mokslininkų ir organizacijų tyrimais, kurie pateikia minėtas išvadas. Deja, turime jums pasakyti, kad homoseksualizmas vis dėlto yra psichikos sutrikimas. Žodis „psichika“ yra graikų kilmės ir jis reiškia sielą; taigi galima sakyti, kad tokių žmonių siela serga. Bet kokioms teisingoms išvadoms padaryti reikalinga išmintis. Reikia suprasti, jog mūsų egzistencija neapsiriboja vien tik fiziniu pasauliu, šalia egzistuoja ir kiti plika akimi nematomi pasauliai, dimensijos.

Jei pasigilinsime į tai giliau ir įsivaizduosime, kad žmogaus siela keliauja (tobulėdama arba ne) iš vieno gyvenimo į kitą, kaip energetinė struktūra, mes galėsime viską daug geriau suprasti. Mūsų praeitų gyvenimų veiksmai sukelia atoveiksmį dabartiniame gyvenime, todėl homoseksuali būsena yra tik pasekmė to, ką vienas ar kitas individas darė savo praeituose gyvenimuose. Kitaip sakant, tokia būsena yra vienokio ar kitokio seksualinio piktnaudžiavimo pasekmė, pasireiškianti šiame gyvenime. Pažiūrėkime ką apie tai rašo Mokytojas Samaelis:

„Klausimas: Mokytojau, ką galite mums papasakoti apie homoseksualus ir lesbietes; ar jie vykdo smurtą prieš gamtą?

Samael Aun Weor: Garbingas pone, jūsų klausimas iš tikrųjų yra labai įdomus. Neatidėliotinai svarbu suvokti, jog homoseksualai ir lesbietės neišvengiamai pasineria į septintą Dantės saturniškąjį ratą būtent dėl smurto prieš gamtą nusikaltimo.

Noriu, kad jūs suvoktumėt, jog šio tipo degeneravę žmonės – Trečiojo Logos priešai – realiai yra beviltiški atvejai: sėklos, kurios nesudygsta.

Klausimas: Mokytojau, ar lesbietės ir homoseksualai gimsta šiame pasaulyje tokie dėl karmos dėsnio ar tokių vaikų pagimdymas turi tam tikrą paveldimumo ryšį? Kuris iš šių dviejų faktorių dominuoja?

Samael Aun Weor: Girdžiu šį klausimą iš tarptautinio gnostikų misionieriaus Efrain Villegas Quintero, kuris svečiuojasi pas mus patriarchaliniame Gnostiškojo Judėjimo centre Meksiko mieste. Ponai ir ponios, naudinga žinoti, jog tie humanoidai, kurie praeituose gyvenimuose sparčiai nubloškė save į seksualinės degeneracijos kelią, akivaizdžiai egzistencija iš egzistencijos devoliucionavo žemyn, kad galiausiai, prieš nusileisdami į pragariškus pasaulius, pasirodytų kaip homoseksualai ar lesbietės. Taigi homoseksualumas ir lesbianizmas yra praeituose gyvenimuose įvykusios degeneracijos pasekmė, lemtingas karminis padarinys, štai ir viskas.

 

Klausimas: Mokytojau, jei kuris nors iš tų žmonių bent akimirkai galėtų suprasti, kad jų lesbietiška ar homoseksuali būsena yra bausmė, grįsta jų praeitų gyvenimų degeneracijos karma, ir taip prašytų Įstatymo pagalbos, ar Įstatymas jiems suteiktų malonę atstatydamas juos į normalią būseną, ar jie tiesiog nebeturi pakankamai stiprybės, kad prašytų tokios privilegijos?

Samael Aun Weor: Ponai ir ponios, egzistuoja patarlė, kuri sako: „Dangus padeda tiems, kurie padeda patys sau“. Dieviškasis gailestingumas eina šalia teisingumo, tačiau „Veiksmai kalba garsiau už žodžius“. Todėl jei kuris nors iš tų infraseksualumo degeneratų iš tikrųjų atgailautų, tegul jie tai pademonstruoja konkrečiais, aiškiais ir neabejotinais veiksmais. Tegul jie nedelsdami susituokia su kažkuo iš priešingos lyties ir tegul jie realiai pradeda žingsniuoti tikros ir autentiškos seksualinės regeneracijos keliu. Taigi šių tipų nusikaltusiesiems teisinga yra verkti, melsti ir maldauti, tačiau tegul jie taip pat pademonstruoja savo atgailą veiksmais. Šioms būtybėms išsigelbėjimas įmanomas tik tokiu būdu.

Kad ir kaip ten bebūtų, homoseksualams ir lesbietėms labai sunku surasti drąsos, tikro noro pasitaisymui. Neabejotinai jie yra visiškai degeneravę asmenys, kurių tam tikros smegenų dalys jau nefunkcionuoja. Jie yra supuvę sėklos, kuriose neįmanoma surasti bent kokio noro regeneruotis.

Kai kurie šios devoliucionuojančios klasės individai savo nusikaltimą pavertė mistika, užsimaskuodami šventumo apdaru. Šie individų tipai, kurie skatina žmogaus sugedimą, yra netgi dar blogesni ir pavojingesni. Todėl, kas liečia tokius asmenis, mes neturime gyventi iliuzijose, kadangi jie yra beviltiški atvejai, gamtos išsigimėliai, visiškos nesėkmės.

 

Klausimas: Mokytojau, kalbant toliau, ar tiems, kurie atmeta priešingą lytį, bet kokia Savirealizacijos viltis yra prarasta, ar jiems lieka atviros kokios nors durys?

Samael Aun Weor: Gerbiamas drauge, paklausyk. Infraseksualumas senovės kabaloje simbolizuojamas dvejomis Adomo žmonomis: Lilita ir Naama.  

Atvirai kalbant, Lilita vaizduoja pačią monstriškiausią seksualinę degeneraciją. Lilitos sferoje mes randame daugelį anachoretų, emeritų, atsiskyrusių vienuolių, kurie mirtinai nekenčia lytinių santykių. Toje sferoje mes taip pat randame visas tas moteris, kurios pasirenka abortus ir tas, kurios nužudo ką tik gimusius savo vaikus; šios yra tikros nenormalumo hienos. Kitas Lilitos sferos aspektas atitinka pederastus, homoseksualistus ir lesbietes. Neabejotina, jog tie, kurie griežtai atmeta lytinius santykius ir tie, kurie jais piktnaudžiauja, taip pasinerdami į homoseksualizmą ir lesbianizmą, yra beviltiški atvejai, siaubingai nepadorios būtybės. Tokiems asmenims yra užvertos visos durys, išskyrus atgailos duris.

Naamos sfera simbolizuoja kitokio tipo smurtą prieš gamtą: nepataisomus, pasibjaurėtinus Sanguliautojus, t. t., žmones, kurie pagrįstai yra apibūdinami donžuano ar kazanovos tipais ir netgi velnišku tipu, kuris yra blogiausias iš blogiausių.“

– iš knygos „Hell, the Devil, and Karma“

Kalbant toliau, gamtos yra taip sutvarkyta, jog vyras skirtas moteriai, o moteris – vyrui. Žemesnėse gamtos karalystėse viskas yra taip pat: patinas skirtas patelei ir atvirkščiai. Aišku daug kas tam prieštaraus, sakydami, jog ir tarp gyvūnų pasitaiko homoseksualus elgesys. Taip, galbūt ir pasitaiko, tačiau imti pavyzdžiu tokius degeneravusius gyvūnus ir lyginti juos su žmonių karalyste nėra labai išmintinga.

Žmogaus organizmas yra sudėtinga įvairių organų, audinių, fizinių ir ne fizinių struktūrų visuma. Mūsų organizmuose teka įvairios energijos, palaikančios normalią individo egzistenciją. Seksualinė energija yra viena iš jų ir jeigu ji nukreipiama ten, kur jai nepriklauso būti, žmogaus organizme pradeda formuotis katastrofinės pasekmės. Kalbant konkrečiau, žmoguje pasirodo žalingos vibracijos, kurios negatyviai paveikia individo protą, smegenis ir netgi psichiką.

Taigi normali šeima mūsų pasaulyje susideda iš vyro ir moters, ir niekaip kitaip. Tik tokia šeima gali susilaukti palikuonių, gali pradėti naują gyvybę. Žinoma, šitokią šeimos sampratą dabar labai intensyviai stengiamasi pakeisti, bandant įteisinti tos pačios lyties asmenų santuoką. Jau dabar kai kuriose šalyse yra bandoma įstatymiškai uždrausti išreikšti savo nuomonę apie tikrą šeimą, bandoma uždrausti remtis religija, kalbant prieš homoseksualizmą.

„Infraseksualūs asmenys laiko save ryškiai aukštesniais už normalaus seksualumo žmones. Jie niekina įprasto lytiškumo žmones, laikydami juos prastesniais. <...> Jie jaučiasi esą ypač transcendentiniai ir sugeba suvilioti normalaus lytiškumo žmones, taip juos paversdami savo pasekėjais.“ - Samael Aun Weor

Tėčio, kaip šeimos vyro, ir mamos, kaip šeimos moters, įvaizdį bandoma sutrypti ir įterpti naują „revoliucinę“ šeimos sampratą. Šalys, kurios daugiau ar mažiau yra įteisinusios homoseksualų teises yra vadinamos šiuolaikiškomis, priešingai nei „tos kitos“. Pastaraisiais metais mūsų šalyje taip pat vis dažniau girdisi tokie balsai ir reikalavimai, pradedami organizuoti gėjų paradai. Iš viso to matosi, kad yra vykdoma kryptinga kampanija homoseksualizmui ir lesbianizmui populiarinti. Visuomenei bandoma parodyti, jog būti homoseksualu yra normalu ir netgi šaunu; žinoma, toks šių dalykų populiarinimas daugiau yra nukreiptas į jaunimą, kadangi juos lengviau paveikti, nei vyresnio amžiaus asmenis, kurie jau turi suformavę tvirtą savo pasaulėžiūrą.

Atvirai kalbant, mūsų pasaulis ritasi vis žemyn ir žemyn, apie kokį šiuolaikiškumą mes galime kalbėti? Greičiau tik apie visišką dvasinių vertybių degradaciją, apie psichikų degradaciją. Bandymas tokius dalykus įteisinti tik parodo kaip toli pažengus ši problema, graužianti mūsų visuomenę. Tai yra ėjimas prieš gamtą, jos dėsnius. Bendras vaizdas taip pat nėra džiuginantis: įvertinus viso šito mąstą matosi, jog vis daugiau atsiranda žmonių homoseksualų, o tai rodo, kad vis didesnė mūsų visuomenės dalis degraduoja ir renkasi Troškimų tenkinimo kelią, vedantį į pražūtį.

Kur galiausiai po mirties veda šis kelias, pasiklauskime poeto iš Florencijos:

       – Dantė Aligjeris, iš knygos „Dieviškoji komedija“

Teisingas yra posakis, kad mes kiekvienas esam savo likimo kalviais. Kol nevėlu, dar galima kažką pakeisti, bandyti pasitaisyti. Mes tvirtai turėtume stoti visuotinės doros ir darnos pusėn, kadangi tai vienintelis kelias išlikti žmogumi ir išsaugoti dvasines žmonijos vertybes. Šiuose mūsų žodžiuose nėra kokios nors prievartos ar netolerancijos, tačiau jei žmogus nuoširdžiai nori pasikeisti ir save regeneruoti, jam yra atviros atgailos durys. Pabaigai žvilgtelėkime į šiuos Mokytojo Samael Aun Weor žodžius:

„Homoseksualų ir lesbiečių, kurie priklauso infraseksualumo sferai, regeneracija yra gana sudėtinga. Neseniai mane aplankė homoseksualas, jis atvyko iš Hondūro. Tas žmogus turi pakankamai aukštą Intelektualinę kultūrą ir jam patiko revoliucinės seksologijos idėjos, kurių moko Visuotinis Gnosticizmas; taigi jis man papasakojo savo tragišką homoseksualisto istoriją.

Kad ir kaip ten bebūtų, jis man išreiškė savo norą regeneruotis, kad galėtų įžengti į normalaus seksualumo sritį ir po to į supraseksualumo kelią. Aš jam pasakiau: „Mano drauge, tau nelieka kito pasirinkimo, kaip tik siekti įprasto lytiškumo; dabar tu esi sumoteriškėjąs, taigi pradžiai tau reikia susirasti moterį. Pirmiausiai susirask moterį, susituok, regeneruok save, tapk normaliu vyru. Atėjus dienai, kai tu būsi normalus vyras, kai tau iš tikrųjų patiks moterys, tada tu būsi pasiruošęs įžengti į supraseksualumo sritį; iki tol šitai yra neįmanoma. Šią akimirką tu keliauji degeneracijos keliu, tu esi degeneratas...“

Na, tas vyras neįsižeidė ir, tiesą sakant, tam įvykti nebuvo priežasties. Jis man pasakė: „Aš susirasiu moterį, susituoksiu ir pabandysiu pasiekti normalų lytiškumą“; tokie buvo jo žodžiai, kadangi vieną dieną jis norėjo įžengti į supraseksualumo transcendentines sferas. Aš linkiu jam regeneruoti save!

Kitą kartą pas mane apsilankė lesbietė, prašydama mano patarimo. Jai iš tiesų patiko moterys, ji turėjo rimtą problemą, nes dėl tam tikros ponios ji išleisdavo daugybę pinigų, o ta dama, kaip mes čia sakome, „įstatė jai ragus“.

Ta jos svajonių moteris buvo pastebėta su kitomis damomis gatvėje ir, žinoma, ši situacija jai sukėlė pavydą. Vargšė lesbietė kentėjo lyg vyras, ji verkė, maldavo ir lyg vyras prašė patarimo (įterpsiu, jog ji buvo bjauri sena moteris, šito aš neneigiu). Man ji sukėlė didžiulę antipatiją. Na, aš daviau jai kelis patarimus; pasakiau, kad jai geriausia būtų regeneruoti save, susirasti vyrą ir įžengti į normalaus seksualumo kelią, t. t.

Nežinau ar ši vargšė sena moteris save regeneravo, bet man atrodė, jog ji neturėjo noro save regeneruoti, kadangi ji labai pavydėjo tos savo damos, pavydėjo dėl kitų ponių, kurios ją lydėjo. Ji atrodė kaip tikras „patinas“, nei daugiau, nei mažiau.“

__________________