Šis Via Crucis, kas yra mūsų vargana egzistencija, prasideda kūdikystėje ir jaunystėje mentaliniais sutrikimais dėl asmeninių šeimos tragedijų, sunkumų namuose, mokykloje ir t. t.

Akivaizdu, kad vaikystėje ir jaunystėje visos šios problemos realiai mūsų giliau nepaliečia, išskyrus kai kurias išimtis; tačiau kai tampame suaugusiais, mes imame klausinėti: „Kas aš esu? Iš kur aš? Kodėl turiu kentėti? Kokia mūsų egzistencijos prasmė?, t. t.“

Gyvenimo kelyje mes visi kėlėme sau tokius klausimus. Visi mes kažkada norėjome tyrinėti, išsiaiškinti, sužinoti tokio didelio sielvarto, bėdų, sunkumų ir kančių „kodėl“, tačiau, nelaimei, mes visada likdavome uždaryti kažkokios teorijos narve ar kažkokioje nuomonėje, įsitikinime, ar tame, ką teigė kaimynas, ar ką pasakė koks nors senas nukaršėlis ir t. t. 

Taigi, kadangi mes praradome savo tikrąjį Tyrumą ir ramios širdies tylą, mes nesugebame tiesiogiai patirti tiesos, skaudžios tiesos, atsižvelgiant į tai, jog mes priklausome nuo to, ką kiti gali pasakyti; dėl to mes akivaizdžiai einame klaidingu keliu.

Kapitalistinė visuomenė radikaliai smerkia ateistus, smerkia tuos, kurie netiki Dievu, o tuo tarpu marksistinė-leninistinė visuomenė smerkia teistus, tuos, kurie tiki Dievu. Nepaisant to, iš esmės, abu įsitikinimai yra tas pat - žmonių nuomonių ar užgaidų klausimas, jų mentalinės projekcijos. Nei patiklumas, nei netikėjimas, nei skepticizmas nereiškia tiesos patyrimo.

Protas gali suteikti sau prabangą manydamas, abejodamas, kurdamas nuomones, spėliodamas, t. t., tačiau tai nėra tiesos patyrimas.

Aklieji taip pat sau gali leisti prabangą tikėti Saule ar ja netikėti ir netgi abejoti jos egzistencija, tačiau, nepaisant to, karališka žvaigždė ir toliau viskam, kas egzistuoja, suteiks savo šviesą ir gyvybę, nesuteikdama netgi menkiausios reikšmės jų akloms nuomonėms.

Už aklų įsitikinimų, už netikėjimo ir skepticizmo paslėpta daugelis klaidingos moralės šešėlių ir neteisingų klaidingo garbingumo sąvokų. Visuose tuose šešėliuose psichologinis „Aš“ save sustiprina.

Kapitalistinė ir komunistinė visuomenės abi turi – atitinkamai pagal jų nuostatas, jų užgaidas, išankstinius nusistatymus ir teorijas – savo ypatingo tipo morales. Taigi kas yra moralu kapitalistinėje visuomenėje, tas nemoralu komunistinėje ir atvirkščiai.

Moralė priklauso nuo papročių, vietos ir epochos. Fundamentalus ugdymas moko revoliucinės etikos ir kaip tik to reikia naujai kartai.

Nuo senovinių laikų bauginančios nakties kiekviename amžiuje visada buvo tų, kurie atsiribojo nuo pasaulio ieškodami tiesos.

Tačiau atsiriboti nuo pasaulio ieškant tiesos yra absurdas, kadangi tiesa randama čia ir dabar, pasaulyje ir žmoguje.

Tiesa protui akimirka iš akimirkos yra nesuvokiama; vis dėlto, ji nėra atrandama atsiribojant nuo pasaulio ar paliekant gyvenimo bendrakeleivius.

Teigti, jog bet kuri tiesa yra pusiau tiesa, kas reiškia, kad bet kuri tiesa yra pusiau klaidinga, yra absurdas. Tiesa yra radikali: tiesa yra arba jos nėra. Tiesa niekada negali būti pusiau tiesa, negali būti pusiau klaidinga.

Taip pat absurdas teigti, kad tiesa priklauso nuo laiko ir kad tai, kas buvo tiesa vienu metu, nėra tiesa kitu. Tiesa neturi nieko bendro su laiku, tiesa nėra laikina.

Vis dėlto, „aš“ yra laikas ir todėl jis negali pažinti tiesos. Taigi priimti visuotinai įprastas, laikinas, reliatyvias tiesas yra absurdas.

Žmonės painioja sąvokas ir nuomones su tuo, kas yra tiesa, tačiau tiesa neturi nieko bendro su jų nuomonėmis ar su taip vadinamomis visuotinai įprastomis tiesomis, kadangi jos yra tik nereikšmingos proto projekcijos.

Tiesa protui akimirka iš akimirkos yra nesuvokiama, todėl ją galima patirti tik nesant psichologiniam „aš“.

Tiesa nėra įsitikinimų, sofizmų, sąvokų, nuomonių reikalas. Tiesa gali būti pažinta tik per tiesioginį patyrimą.

Protas tegali formuluoti nuomones, bet nuomonės neturi nieko bendra su tiesa, kadangi protas niekada negali pajusti tiesos.

Mokyklų, kolegijų ir universitetų mokytojai turi pasiekti tiesos patyrimą ir po to savo studentams detaliai išaiškinti kelią; jie turi jiems paaiškinti, kad tiesa yra tiesioginio patyrimo, o ne teorijų, nuomonių ar sąvokų, reikalas.

Mes galime ir turime studijuoti, tačiau esmė yra – patiems ir tiesiogiai – patirti tiesą kiekvienoje teorijoje, sąvokoje, nuomonėje, t. t. Taip, mes turime studijuoti, analizuoti, tyrinėti, tačiau mums, su neatidėliotina skuba, taip pat reikia patirti tiesą, slypinčią visuose mūsų studijuojamuose dalykuose.

Tiesos patyrimas yra neįmanomas tol, kol protas yra neramus, painus, kenčiantis nuo priešpriešingų nuomonių.

Tiesos patyrimas įmanomas tik tada, kai protas yra ramus, tylus.

Mokyklų, kolegijų ir universitetų mokytojai savo studentams turi parodyti gilios vidinės Meditacijos kelią, kadangi gilios vidinės meditacijos kelias veda link proto ramybės ir tylos.

Kai protas yra ramus, kai protas yra tylus – t. y. kai prote nelieka minčių, Troškimų, nuomonių, t. t. – tada mumyse pasirodo tiesa.

Ištrauka iš knygos „Fundamentals of Gnostic Education“, pagal Samael Aun Weor

__________________