- Ištrauka iš knygos „The Three Mountains“:

Apsuptas intelektualinių sienų, pavargęs nuo tiek daug sudėtingų ir varginančių teorijų, aš nusprendžiau keliauti link Karibų jūros tropinių krantų. 

Ten toli, sėdėdamas po tyliu nuošalaus medžio šešėliu lyg praėjusių laikų atsiskyrėlis, aš pasiryžau užmarštyje nuskandinti tą visą sudėtingą tuščio racionalizmo kompiliaciją...

Pradėdamas nuo radikalaus nulio, tuščiu protu, pasinėręs gilioje Meditacijoje, aš savyje ieškojau Slapto Mokytojo...

Atvirai kalbant, aš visiškai nuoširdžiai prisipažįstu, jog labai rimtai priėmiau frazę iš senovinės išminties testamento, kuris sako:

„Prieš išauštant apgaulingai aurorai Žemėje, tie, kurie išgyveno uraganą ir audrą, garbino Slaptąjį ir jiems pasirodė auroros pranašai.“ - Pažinimo Testamentas

Akivaizdu, kad aš ieškojau Slaptojo. Aš Jį slapta garbinau meditacijoje. Aš Jam atsidaviau...

Aš žinojau, jog savyje, savo sielos nežinomose, slaptose gelmėse, Jį atrasiu. Rezultatų nereikėjo ilgai laukti...

Vėliau, aš turėjau palikti tą smėlio paplūdimį, kad galėčiau prisiglausti kitose šalyse ir kitose vietose...

Tačiau, kad ir kur bekeliaučiau, aš tęsiau savo meditacijos praktikas. Gulėdamas savo lovoje ar ant kietų grindų aš atsiguldavau liepsnojančios žvaigždės forma, praskėstomis kojomis ir į kairę, ir dešinę išskėstomis rankomis, su visiškai atpalaiduotu kūnu...

Aš užmerkdavau akis, kad iš šio pasaulio manęs niekas netrukdytų. Toliau, aš apsvaigdavau nuo meditacijos vyno tobulos koncentracijos taurėje.

Neabejotina, jog man vis intensyviau atliekant praktikas, aš iš tikrųjų jaučiau, jog artėju prie Slaptojo...

Pasaulio tuštybės manęs nedomino. Aš gerai žinojau, kad viskas šiame ašarų slėnyje yra laikina...

Slaptasis, su savo momentiniais ir slaptingais atsakymais, buvo tas vienintelis, kuris mane iš tiesų domino...

Egzistuoja nepaprastos kosminės iškilmės, jų neįmanoma pamiršti. Tą gerai žino dieviškieji ir taip pat žmonės...

Man rašant šias eilutes, atmintyje iškyla nuotykingos dienos maloni aušra...

Palikęs žemiškąjį kūną, iš savo buveinės vidinio kiemo aš, nuolankiai atsiklaupęs, garsiai balsu sušukau kviesdamas Slaptąjį...

Palaimintasis peržengė mano namų slenkstį. Aš pamačiau Jį pergalingais žingsniais artėjant link manęs...

Garbusis pas mane atvyko apsirengęs įmantriu lengvu apdaru ir nenusakoma balta tunika. Aš džiaugsmingai Jį stebėjau...

Ant jo dangiškos galvos didingai spindėjo hierofantų karūna. Iš Jo viso kūno sklido laimė...

Visi tie neįkainojami brangakmeniai, apie kuriuos kalba „Apreiškimas Jonui“, įmantriai blizgėjo ant Jo nagingos rankos...

Viešpats tvirtai laikė Merkurijaus lazdą, karalių skeptrą, patriarchų lazdą...

Paimdamas mane į savo rankas Garbingasis dangišku balsu uždainavo, tardamas žodžius, kurių žemiškosios būtybės negali suprasti...

Tada Tobulumo Viešpats nugabeno mane į Veneros planetą, labai toli nuo šio pasaulio kartėlio...

Tokiu būdu, pasitelkdamas gilios vidinės meditacijos slaptąjį kelią, aš priartėjau prie Slaptojo. Dabar aš apie tai prabylu, nes...

Samael Aun Weor

__________________