Visos religijos yra brangūs perlai, suverti ant auksinio dieviškumo siūlo.

Visos religijos išsaugo amžinas vertybes. Neteisingos religijos neegzistuoja.

Visos religijos yra reikalingos; visos religijos atlieka savo misiją gyvenime.

Absurdiška yra sakyti, jog mūsų kaimyno religija yra bevertė, o mūsų religija yra autentiška. Jei kaimyno religija nėra tikra, tai mano religija yra tokia pat, nes vertybės visada yra tos pačios.

Kvaila yra sakyti, kad Amerikos vietinių genčių religija yra stabmeldystė, kadangi jie taip pat turi teisę sakyti, jog mūsų religija yra tokia pat. Jei mes juokiamės iš jų, jie taip pat gali juoktis iš mūsų. Jei mes sakome, kad jie garbina ar garbinio stabus, tada jie irgi gali sakyti, jog mes garbiname stabus.

Mes negalime abejoti kitų religija, neabejodami savąja taip pat, kadangi principai visada yra vienodi. Visos religijos turi tuos pačius principus.

Po Saule kiekviena religija gimsta, auga, vystosi, pasidalina į daugelį Sektų ir sunyksta. Taip visada buvo ir visada bus.

Religiniai principai niekada neišnyksta. Religinės formos gali išnykti, bet religiniai principai, ar kitais žodžiais sakant, amžinos vertybės, niekada. Jos toliau egzistuoja, jos pasirodo vis kita forma.  

Religija yra būdinga gyvenimui, kaip drėgnumas vandeniui. Egzistuoja giliai religingi žmonės, kurie nepriklauso jokiai religiniai formai.

Be religijos žmonės yra konservatyvūs ir reakcingi iš prigimties. Tik religingi žmonės gali pasiekti Dialektiko Revoliuciją.

Neegzistuoja jokia priežastis pateisinti religinius karus, tokius kaip tie, kurie vyko Airijoje. Absurdas yra klasifikuoti kitus kaip netikinčius, eretikus ar pagonius dėl paprasto fakto, kad jie nepriklauso mūsų religijai.

Burtininkas, kuris Afrikos junglių širdyje praktikuoja dvasininkiją priešais kanibalų gentį, taip pat kaip ir aristokratiškas krikščionių arkivyskupas, kuris eina pareigas Londono, Paryžiaus ar Romos metropolito Katedroje, remiasi tais pačiais Principais. Skiriasi tik jų religijų struktūra.

Jėzus, dieviškasis rabinas iš Galilėjos, visus žmones mokė Tiesos ir Dialektiko Revoliucijos kelio.  

Tiesa Jėzuje tapo kūnu ir krauju. Tiesa taps kūnu ir krauju kiekviename Žmoguje, kuris pasieks visišką revoliuciją.

Jei mes studijuosime religijas, jei atliksime jų palyginimus, jose visose mes atrasime Kristaus garbinimą. Tesiskirs tik Kristui suteiktas vardas.

Dieviškasis rabinas iš Galilėjos turi tas pačias savybes, kaip ir Dzeusas, Apolonas, Krišna, Kecalkoatlis, Lao Dzė, kiniečių Kristus Fusi, Buda, t. t.

Žmogus lieka priblokštas, kai jis atlieka palyginamąsias religijų studijas, kadangi visos šios šventos religinės personos, įasmeninančios Kristų, yra gimę Gruodžio 24 d. vidurnaktį.

Visos šios šventos personos yra nekalto prasidėjimo vaikai. Visi jie yra prasidėją iš Šventosios Dvasios malonės ir veiksmo, visi gimę iš nekaltųjų, kurios yra tyros prieš gimdymą, gimdymo metu ir po gimdymo.

Neturtingai ir nežinomai hebrajų kilmės moteriai Marijai, garbinamo Išganytojo Jėzaus Kristaus motinai, buvo priskiriamos tokios pačios savybės ir kosminės Galios, kaip ir deivėms Izidei, Junonai, Vestai, Demetrai, Cererai, Majai, Insobertai, Rėjai, Kibelei, Tonantzin, Adonijai, t. t.

Visos šios moteriškos lyties dievybės visada simbolizuoja Dieviškąją Motiną, amžinąjį kosminį moteriškąjį principą.

Kristus visada yra Dieviškosios Motinos vaikas. Visos šventos religijos perteikia Dieviškosios Motinos garbinimą.

Marija yra apvaisinama Šventosios Dvasios. Papročiai atpasakoja, jog Trečiasis Logos, balandžio pavidalu, apvaisino Marijos tyras įsčias.

Balandis visada yra fališkas simbolis. Prisiminkime Peristherą, nimfą iš Veneros palydos, kurią meilė transformavo į balandį. 

Tarp Kiniečių, Kristus yra Fusi, kiniečių Kristus, kuris stebuklingai prasidėjo iš Šventosios Dvasios malonės ir veiksmo:

Skaisti mergelė vardu Hoa-Se bevaikščiodama ant upės kranto pastatė pėdą į didžio žmogaus pėdsaką. Akimirksniu ji buvo emociškai paveikta matydama, kaip ją apsupo nuostabi didybė ir jos įsčiose atsirado vaikas. Praėjus dvylikai metų, dešimto Mėnulio ketvirtą dieną, vidurnaktį, gimė Fusi. Jis buvo taip pavadintas upės atminimui, ant kurios kranto jis prasidėjo.

Senovės Meksikoje, Kristus yra Kecalkoatlis, Toltekų Mesijas ir pertvarkytojas:

        Vieną dieną Chimalmat esant vienai su savo dviem         seserimis, jai pasirodė pasiuntinys iš dangaus. Jį         pamatę išsigandę sesės mirė. Kai Chimalmat išgirdo iš angelo         lūpų, kad ji pastos ir pagimdys berniuką, tada tučtuojau įvyko         Kecalkoatlio (meksikietiško Kristaus) prasidėjimas, nors         Chimalmat ir nebuvo su vyru.

Tarp japonų, Kristus yra Amida, kuris besimelsdamas už visus nusidėjėlius užtaria juos prieš aukščiausiąją deivę Ten-Sic-Dai-Tain.

Amida, šintoizmo religijos japonų Kristus, yra tas, kuris turi galias atverti Gokuraku (Rojaus) duris.

Germanų Edos mini Khristos, jų teogonijos Dievą, kuris taip pat kaip ir Jėzus gimė Gruodžio 24 d. vidurnaktį; tas pats įvyko ir su Odinu, Votanu, ar Belenu.

Kai žmogus studijuoja Krišnos, indų Kristaus, evangeliją, jis apstulbsta atrasdamas tą pačią Jėzaus evangeliją. Tačiau Krišna gimė daugeliu šimtmečių prieš Jėzų.

Devaki, induistų nekaltoji, pagimdė Krišną iš Šventosios Dvasios malonės ir veiksmo. Vaikas-dievas Krišna buvo nugabentas į Nandos arklides, o dievai ir angelai atvyko jo garbinti. Krišnos gyvenimas, kančios ir mirtis yra panašūs į Jėzaus.

Verta studijuoti visas religijas. Palyginamosios religijų studijos veda link suvokimo, kad visos religijos išlaiko amžinąsias vertybes, kad klaidingos religijos neegzistuoja, kad jos visos yra tikros.

Visos religijos kalba apie sielą, apie dangų, pragarą, t. t. Principai visada yra tokie patys.

Avernas buvo romėnų pragaras. Tartaras buvo graikų pragaras. Aviči yra induistų pragaras, t. t.

Olimpas buvo romėnų, graikų dangus. Kiekviena religija turi savo dangų.

Kai romėnų religija nustojo egzistuoti, kai ji degeneravo, dvasininkai tada tapo pranašautojais, sukčiais, t. t. Nepaisant to, amžinos vertybės išliko. Tie principai egzistavo naujoje krikščionybės formoje.   

Pagonių žyniai, kuriems buvo suteikiami augūro, druido, flameno, hierofanto, Dioniso ir aukotojo titulai, krikščionybėje buvo perkrikštyti šventais dvasininkų, kunigų, prelatų, popiežiaus, pateptųjų, abatų, teologų, t. t. titulais.

Sibilės, vestalės, druidės, dvasininkės, diakonės, menadės, pitijos, t. t. krikščionybėje buvo pervadintos vienuolyno sesutėmis, abatėmis, kanonėmis, vyresniosiomis prelatėmis, šventosiomis, seserimis ir vienuolėmis.        

Dievai, pusdieviai, titanai, deivės, silfidės, ciklopai ir senovės religijų dievų pasiuntiniai buvo perkrikštyti angelų, Arkangelų, serafimų, valdžių, dorybių, sostų, t. t. vardais.  

Jei dievai buvo garbinami senovėje, tai jie yra garbinami ir dabar, tik kitais vardais.

Religinės formos keičiasi atsižvelgiant į istorinius laikus ir rases. Kiekvienai rasei yra reikalinga jos speciali religinė forma.

Žmonėms reikia religijos. Iš tiesų, žmonės be religijos yra absoliučiai barbariški, žiaurūs ir negailestingi.

__________________