Pirmas Puslapis

 Įžanginė Informacija
 Ego
 Kursai
 Ištraukos Iš Raštų
 Paskaitos
 Alchemija
 Meilės Erdvė
 Kiti Straipsniai
 Knygos
 Mantros
 Audio Paskaitos
 Gnostiškas Menas
 Naujienos
 Nuorodos
 Forumas


Mirtis


Egzistencijos eigoje žmogaus organizmu teka įvairių tipų energijos.

Kiekvieno tipo energija turi savo veikimo sistemą. Kiekvieno tipo energija pasireiškia savo laiku.

Motorinė ir raumeninė jėga pasireiškia keturi su puse mėnesio po apvaisinimo; tai yra susiję su kvėpavimo ir plautinės funkcijos atsiradimu. Praėjus dešimčiai su puse mėnesių prasideda augimas su visais savo nuostabiais metabolizmais ir jungiamaisiais audiniais. Vaikui pasiekus amžių tarp dviejų ir trijų metų, naujagimiui užsiveria momenėlis ir visiškai susiformuoja centrinė nervų sistema.

Žmogaus Asmenybė susiformuoja per pirmus septynis metus, o sukakus keturiolikai metų pasirodo asmeninė energija, valdingai tekėdama simpatine nervų sistema. Trisdešimt penktais gyvenimo metais seksualinė energija pasirodo savo transcendentine forma, kaip kūrybinė emocija. Pasiekę šį amžių mes galime susikurti tai, kas vadinama siela. Eilinis žmogus neturi sielos arba, tikriau sakant, jis vis dar nėra tikras žmogus; jis netgi neturi sielos.

Intelektualus Gyvūnas“, klaidingai vadinamas Žmogumi, yra mašina, kurią valdo Ego legionas. Visa tai yra daugybiška. „Aš turiu skaityti knygą“, - sako intelektualinė funkcija. „Aš einu į futbolo rungtynes“, - sako motorinė funkcija; „Aš esu išalkęs, niekur aš neisiu“, - teigia virškinimas; „Aš mieliau susirasiu moterį“, - sako aistros ego, t. t. Visi šie ego ginčijasi tarpusavyje. Ego šiandien prisiekinėjantis ištikimybę Gnosis yra pakeičiamas kitu, kuris Gnosis nekenčia. Ego, kuris šiandien dievina moterį, vėliau yra pakeičiamas kitu, kuris jos nekenčia. Tik susikurdami sielą mes savyje sukuriame nuolatinį sąmonės principą.

Kas turi sielą, tas po mirties gyvena sąmoningai. Siela gali būti sukurta sukaupiant subtiliausias organizmo pagaminamas energijas ir per kristalizaciją (dedant ypatingas pastangas), kad patys taptume absoliučiai ir galutinai sąmoningi. Nelaimei, „intelektualus gyvūnas“ vadinamas žmogumi kvailai švaisto šias energijas per Troškimus, pyktį, baimes, neapykantą, pavydą, aistras, įtarumą ir t. t.

Mes neatidėliotinai turime susikurti sąmoningą valią; visas savo mintis ir veiksmus mes būtinai turime pateikti vidiniam įvertinimui. Tik taip mes galime nuodugniai save pažinti, kad galėtume susikurti sielą.


Mirties spindulys

Mirties spindulys taip vadinamą žmogų paverčia paprasta molekuline kvintesencija tokiu pat būdu, kaip ir tona gėlių gali būti paversta į vieną esencinių kvepalų lašą. Kadangi mirties energija yra tokia stipri, ji visiškai sunaikina žmogaus organizmą. Tai – tokia aukštos įtampos srovė, jog tekėdama per organizmą neišvengiamai jį sunaikina. Kaip žaibo blyksnis gali perskelti medį, taip ir mirties spindulys žmogaus organizmą paverčia pelenais. Tai yra vienintelio tipo energija, kurios kūnas negali atlaikyti.


Mirtis


Šis spindulys jungia mirtį su apvaisinimu. Čia susitinka dvi priešingybės. Kai Esmė atskiriama nuo seno kūno trenkiant siaubingam mirties spinduliui, pagal raktinį toną sukuriama milžiniška elektros įtampa; to aksiominė pasekmė yra būsimo fizinio kūno lemiančių genų judėjimas ir kombinacija. Tokiu būdu apvaisinto kiaušinėlio subtilios sudedamosios dalys yra išdėstomos atitinkama tvarka elektros įtampos ir mirties raktinio tono pagrindu.


Kas keliauja toliau

Du dalykai eina į kapą. Pirmas yra fizinis kūnas ir antras – žmogaus asmenybė. Kaip jau sakėme, pastaroji suformuojama per pirmus septynis ankstyvos vaikystės metus ir toliau patirtimi yra sustiprinama. Kartais asmenybė klajoja kapinėse arba palieka savo kapą, kai ją lanko ir atneša gėlių gedintieji. Tačiau asmenybė greitai išsiskaido; ji yra energetinė ir atominė. Asmenybė yra suyranti. Mirusio žmogaus asmenybei nėra jokios ateities, ji yra mirtinga.

Asmenybė nepersikūnija. Ji yra savo laikmečio vaikas ir savo laiku ji miršta. Kas keliauja toliau, tai yra Esmė, kitaip tariant, mirusio asmens fantomas. Tame fantome randasi persikūnijantis ego, „aš pats“. Tai yra velnių legionas, kuris ir toliau egzistuoja.

Bandyti save dalinti tarp dviejų ego – vieno aukštesnės klasės ir kito žemesnės - yra klaida. Ego yra velnių legionas, kuris paprastai mumyse vystosi; štai ir viskas.

Okultinėje literatūroje daug kas yra pasakyta apie aukštesnįjį ego, apie dieviškąjį ego, tačiau, iš esmės, taip vadinamas aukštesnysis ego nėra ego. Dieviškoji Esybė viršija ego-izmą. Tas, kas neturi pasaulietiško vardo, yra Esybė, Slaptasis.

Esmė, esanti mirusiojo molekuliniame fantome, paprastai gyvena molekuliniame pasaulyje. Mirdami mes paliekame ląstelinį pasaulį ir įžengiame į Molekulinį Pasaulį, kuriame naudojame molekulinį kūną.

Tibeto Mirusiųjų Knygoje [Bardo Thodol] sakoma:

„O, kilmingasis, <...> tavo dabartinis kūnas, t. y. troškimų kūnas, <...> nėra kūnas iš tankios materijos, taigi dabar tu turi galią kiaurai pereiti bet kokį uolų masyvą, kalnus, didžiulius akmenis, žemę, namus ir netgi patį kalną Meru be jokio pasipriešinimo. <...> Dabar tau priklauso stebuklingo veikimo galia, kas nėra jokios samadhi vaisius, o natūraliai tavyje iškylanti galia. <...> Tu akimirksniu gali atsidurti bet kurioje norimoje vietoje; tavyje slypi galia nukakti ten per tiek laiko, kiek žmogui trunka sulenkti ar ištiesti savo ranką. Negeisk įvairių iliuzijos ar pavidalo keitimo galių, negeisk jų.“


Gyvybinis kūnas

Žmogaus organizme egzistuoja termoelektrinis, magnetinis kūnas. Tai – gyvybinis kūnas; šis kūnas yra organinės gyvybės centras. Be gyvybinio kūno negalėtų gyventi joks organizmas. Kiekvienas vitalinio kūno Atomas įeina į kiekvieną fizinio kūno atomą, kad jis intensyviai vibruotų. Visi cheminiai, fiziologiniai, biologiniai fenomenai, visi suvokimo fenomenai, visi metabolizmo procesai, visas kalorijų veikimas, t. t. savo pagrindą turi gyvybiniame kūne. Tiesą sakant, šis kūnas yra aukštesnioji fizinio kūno dalis, tetra-dimensinis kūnas.

Paskutinę gyvenimo akimirką šis kūnas pabėga iš fizinio organizmo. Vitalinis kūnas nepatenka į kapą, jis sklendžia netoli kapo ir lavonui yrant lėtai išsiskaido. Į kapą eina tik lavonas ir mirusiojo asmenybė.

Vitalinis kūnas yra labiau realus nei fizinis. Mes labai gerai žinome, jog fizinis kūnas visiškai pasikeičia kas septyneri metai ir jame nelieka nei vieno seno atomo. Tačiau gyvybinis kūnas nesikeičia. Jame slypi visi vaikystės, paauglystės, jaunystės, brandos, senatvės ir nusenimo atomai.

Fizinis kūnas priklauso trijų dimensijų pasauliui, o gyvybinis kūnas yra ketvirtos dimensijos kūnas.


Penkta dimensija

Mirusiųjų vėlės gyvena penktoje dimensijoje, kas yra amžinybė. Ilgis, plotis, aukštis yra ląstelinio pasaulio trys dimensijos. Laikas yra ketvirta dimensija; amžinybė – penkta dimensija, o tai, kas yra už laiko ir amžinybės atitinka šeštą dimensiją.

Išsivadavimas faktiškai prasideda šeštoje dimensijoje, dieviškosios Dvasios pasaulyje; tai yra šeštos dimensijos elektroninis pasaulis. Visi, kas miršta, patenka į penktą dimensiją.

Amžinybė prasiveria, kad prarytų mirusiuosius, o tada iš savo užančio juos išstumia ir sugrąžina į laiko ir fizinio pavidalo pasaulį. Mirusieji iš amžinybės yra išstumiami todėl, kad jie vis dar neturi [įkūniją] Esybės. Tik tie, kurie turi Esybę, gali gyventi amžinybėje. Esybė yra Slaptasis, Dvasia. Kad sukurtume sielą, pirmiausia reikalinga dirbti su molekuline materija, o tada šios sielos energiją reikia ištobulinti iki aukštesnio lygmens, kad būtų įgyta Dvasia. Būtina molekulinę materiją transmutuoti į elektroninę ir sukelti atomo skilimą, kad būtų išlaisvinta šventa ugnis, mus paverčianti dieviškosiomis Dvasiomis.


Ištrauka iš knygos „Book of the Dead“, pagal Samael Aun Weor

 


 „Slaptasis neatsakys į  kasdienį klausimą,  kadangi asmenybės  iliuzijos pasaulis Jo  nedomina.“ 

            - M

__________________

Kontaktai | Pirmas Puslapis | Naujienos